Kas yra Dievas?

prie ko kunigai ir bažnytinės dogmos? Ne mums juos teisti. Mums labai gerai per paskaitą pasakė: daug kas sako, kad tiki, bet nemato reikalo eiti į bažnyčią. O jūs pasakykit: ar galit mylėti žmogų ir nejausti poreikio su juo susitikti? Ar užtenka pasakyt: aš myliu savo vyrą, bet nenoriu su juo matytis, pagalvoju apie jį ir man to užtenka, myliu jį savo muntyse. Čia tas pats.
Kunigas turi teisę atleisti nuodėmes ir to užtenka. nesvarbu, koks jo asmeninis gyvenimas. nepateisinu tavo minėtų vakarėlių, bet tai neatims iš manęs bažnyčios ir išpažinties gėrio.
nesu šventoji, nesu davatka, nemėgstu dievobaimingų žmonių, perdėto maldingumo, demonstravimo. Dievo įsakymai yra tik kelias į geresnį gyvenimą, mišios- galimybė pabūti visiems kartu, visiems- nuodėmingiems, netobuliems, piktiems ir pan. Nesuprantu, kodėl įsakymai laikomi našta, lyg jie būtų duoti ne dėl pačio žmogaus gerovės Kažin ar Dievui reikia, kad nemeluotume, ar kad gerbtume savo tėvus.
nesvarbu. kiekvienas pats turi tai atrasti.

o tavo minėtas "tyras tikėjimas"- tai tikėjimas kuo?

kunigai tėra įrankiai, priemonė, ne tikslas. jei visi kunigai būtų šventieji- abejoju, kad būtų daugiau tikinčiųjų. rastų kitą priežastį pasiteisint

ir mano manymu, bažnyčia yra ne tam, kad lankytum ją viena. Dievo ten ne daugiau nei lauke, mašinoj ar vonioj. Bažnyčia yra bendroa maldos namai.

1. Tikėjimu
2. Manau, kad klysti, bažnyčios durys yra atvertos visiems, kada jie nori, net jeigu esi kito tikėjimo.

[quote=ad23,2006 04 21, 13:27]
na tik prasom nemusti manes...
mano gyevnime liudesys gyvavo tik paauglystej, paskui jis pasidare panasus i gailesti.. Na toks kaip man liudna matyt girtuokli, man liudna, kad pasauly vyksta karas, liudna, kad zmones mirsta, bet suvokiu, kad mirtis ir kancia yra prasminga ir drasiai zengiu gyvenimo keliu... Nebuvo mano gyvenime dideliu paklydimu... Niekad negeriau daug, na viskas su saiku, niekad nerukiau, su berniukais nesidaviau... Vaiksciojau kas sekmadieni i baznycia, buvau aktyvi, bet pasiutus, na tokia apysustre, niekad neiskojau zodzio kisenej, bet niekad nieko neizeidinejau. Ir gavau dievo dovana mylinti vyra, kuris yra nuostabus ir nuostabu vaikiuka, kuris yra ipatingas... Na jis nebus toks kokie kiti vaikai... Zinoma daug naktu negalejau uzmigt bijodama pati saves, bijodama kazko... Po to teko pagulet ligoninej ir isoperuot vaikiukui sirdute, ten sutikau tiktai nuostabiu mamu ir kazkaip viskas susideliojo i savas vietas... Ir musu nelaimes tikrai daug kam atvere akis, koks yra gyvenimas, daug zmoniu mano akyse auga dvasiskai vien tik i mus ziuredami ir tai yra nuostabu... zinoma sunku...
o Dieva jauciu visur su manim, o meldziuos visaip ir visur... koks skirtumais balsu maldom ar kaip kitaip, man yra gera su juo bendraut ir mes snekames ir jis visad atsako, vienaip ar kitaip...

paskaiciau tavo pasakojima, ir tikrai kazkuo primena manaji, aisku nera dar vaikucio bet jis jei bus bus labai laukiamas...o kad vyras geras tikrai jauciu savo isore ir vidumi...del kitu zmoniu gailescio, pas mane biskuteli kitaip...daugelis draugu manes nesupranta, kada as atsisedu salia elgetos, ar sumustos moters, kada su jais kalbuosi ar suselpiu maistu ar rubais...kai kada isgirstu klausimus, KODEL TAIP DARAI? Juk jie patys kalti kad taip gyvena...o as kazkaip negaliu praeit...man reikia pakalbint, man reikia paklaust kaip laikais?kaip tau sekasi?ir per tokius dalykus tikrai jauciu dievo meile...jauciu jo globa ir rupesti, bei vedima..zmones kurie yra salia manes tarsi man dievo siusti...buna tada kada man ju labiausiai reikia...zenklai ju mintys ar idejos, daznai buna tarsi atsakas i mano uzduodamus klausimus...Nezinau, bet tik jauciu kad dievas saugo, saugo mane nuo blogumo, nuo pykciu...tap pat jauciu, kad dievas siuncia, siuncia asmenis, pro kuriuose nuolat atrandu dieviskaji vedima

Puikiai prisimenu, kaip apie Dievą pradėjau kalbėtis su savo dvejų metų sūnum...
Vieną vakarą jis netikėtai paklausė:
- Mama, kas į upes pripylė vandens?
Po tokio dvimečio klausimo netekau žado ir nieko jam neatsakiau...
Kitą dieną buvo labai gražus oras. Mes su šeima nuvažiavom prie upės. Ryškiai žaliavo žolė, geltonavo pienių skėtukai... Priėjom su sūnum prie upės ir klausiu jo:
- Ar prisimeni, kaip tu manęs vakar klausei, kas į upes vandens pripylė?
- Prisimenu.
- Visa tai, ką tu matai aplink save- upę, žolę, pienes- sukūrė dievas. Jis sukūrė viską. Mane, tave...
Prisimenu, kaip vaikas klausėsi susidomėjęs...
Va nuo tada mes ir pradėjom kalbėtis apie Dievą...
Mano vyriausiajam sūnui tuo metu buvo ketveri, bet jį tuo metu domino tik mašinos, kranai ir t.t.Bet kai kalbėdavau su mažuoju, girdėdavo ir jis...

kaip graziai... tikrai labai grazu.... 100 kartu geriau nei zinai nueik ir paklausk tecio atsakys....manau vaikas po tokio aiskaus ir grazaus atsakymo ar pokalbio apie Dieva, nepaliaus uzdavinet klausimu, nes zinos kur rasti teisinga aisku atsakyma

Su savo vaikais visuomet stengiuosi bendrauti atvirai. Jei nežinau, tai ir sakau, kad nežinau. Jei abejoju, visuomet sakau, kad abejoju, nes nežinau tikslaus atsakymo. Nenoriu jiems vaidinti protingesnės nei esu iš tiesų. Todėl jie nebijo manęs klausinėti. Man atrodo, kad kuo mažesnis vaikas, tuo jis lengviau supranta, kas yra Dievas. Mano dukrytė irgi maždaug nuo dviejų metų apie Jį žino. Nustebau, kai neseniai vieną vakarą ji pasakė:
- Noriu pas dievulį ir Mariją (pasirodo, bobutė jai pasakojo apie Mariją).
Niekaip nesupratau, ko ji nori. Pasirodo, ji nori į bažnyčią... Už pusvalandžio turėjo būti Mišios. Mudvi apsirengėm ir nuėjom (bažnyčia netoli). Visas Mišias mano trimetė buvo ramut ramutėlė...)

Na tiesiog saunu...paklausius tokiu motinisku isgyvenimu ir glaudaus rysio su vaikais ir as tuoj pradesiu noret leliuko... vis del to yra dar seimos moteru, mamu...nes kuo toliau tuo vis kalba...ner laiko susest pasikalbet, ar pasekt pasaka, ar pries miega labanakt palinket ar skirt demesio vaikui...taip ir uzauga vaikai nezinodami ka tai reiskia but seimoje, ir is vis kas tokia tikra seima yra...

hmz kazkas teisingai sioje temoje sake kad diewu gali buti ir ne wienas swarbu kad jais tiketume. Man yra priimtinas dualistinis diewo suwokimas - egzistuoja 2 diewai wienas tobulas, kitas ne, netobulas arba zemiskasis diewasukure zmones, o tobulasis arba dangiskgsis zmogaus sielas. Gal cia ne i tema bet yra toks pasakojimas, kuris man labai patinka - diewai sukure zmones ir pamate kokie newyke yra ju kuriniai apgaule i ju kunus iwiliojo angelus taip suteikdami jiems dwasingumo.

o apie Baznycia as net nekalbu siuo metu labai ne daug tikru Diewo tarnu, beto nereikia tam tikros wietos, kad buti su diewu, nes tai butu panasu i widuramziu buwuses induligencijas. Zmones turi suwokti kad diewas yra wisur- zemeje,medyje, zoleje, kiekwiename jo kurinyje, jis wiska girdi ir mato, juk esme yra sawo nuodemes ispirkti pries diewa o ne kuniga, joks kunigas negali iwertinti tawo atgailos maldu skaiciumi, neswarbu kiek kart kartosi malda, swarbu kad tai butu nuosirdi atgaila.

O ne taip wadinama "pachazucha" kartais net koktu ziuret kuomet butybe (negaliu ju net zmonemis wadinti) kiekwiena sekmadieni i mises waiksto, ispazinties eina, kartais net keliais apie baznycia eina, o siokiom dienom lebauja ir tamsiam skersgatwy auku lauke, cia ne isgalwota pats sawo akim maciau nepatikejau, bet kai zmones pasake kad cia nuolatinis toks ciklas tai shlykstu, todel manau kad ne kunigai atleis nuodemes, o mes wisi jau pas dangiskaji tewa stosime kiekwienas su sawo atsinestu kraiciu ...

Smerkti negražu...
Visuomet kito akyje krislą matome,o savojoje rąsto nepastebime... (Aš čia ir sau sakau )

na man tai nesvarbu, del ko kiti eina i Baznycia...ar ten rodytis ar siaip paklausyti grazios muzikos, ar i kunigeli paziureti ir ji pakritikuoti...manau jei yra noras ir jausmas, kad tai ka darau man gera, tada niekas negali maisyti...o del atleidimo nuodemiu, tai ne kunigas jas atleidzia, jis yra tarpininkas...is kitos puses...juk ne vienas tas kunigas yra, galima susirasti kuniga, kuris tikrai bus priimtinas, geras pasnekovas ir dvasinis draugas...