Kas yra Dievas?

Na nemėgstu to daryt (atsišaudyt citatom), bet tikslesnio nieko dabar nesumisliju, tai iš Šventraščio - "ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams". Supranti jei visi būtų šventieji, Bažnyčios nereiktų. Jos kelias vesti į šventumą, o ne atsirinkus priimti tik išskirtinai dorus žmones ir didžiuotis "žiūrėkit kokie mes elitiniai ir be kaltės"...
Na jei lankymasis joje žmonių gyvenime nedaro įtakos, žinoma, nieko gero, bet čia jau konkrečių asmenybių brandumo klausimas. Taip jau yra, kad gyvename tarp visokių.
O kažkieno tikėjimo gilumą ar seklumą ne mums matuot.
Man čia primena tokias piktas močiutes, kurios staiga "nustemba" ko tas ar anas "bedievis" atėjo į bažnyčią. Kai tuo tarpu tas žmogus gal pirmąkart labai nuoširdžiai ir labai nedrąsiai pabandė ten ateiti ...

Aš einu į bažnyčią retai, tada, kada noriu. Ir visai nesuku galvos, kokia ta bendruomenė ir kuo užsiima bendruomenės nariai... Einu todėl, kad man patinka Mišios.

vaižgante, apmąstyk dabar savo žodžius apie didybės manija ir pagalvok, kad gal ne tam asmeniui juos taikai? argi ne puikybė yra galvoti, kad jei aš nesugebu, tai jau tikrai niekam kitam negali tas pavykti?

Man atrodo, kad tau kurį laiką apskritai reikėtų nerašyti forumuose ir susivokti savyje...

Patieška, kalbu ne apie tuos, kurie gyvenime pridarę daug nuodėmių, staiga atsiverčia ir pradeda lankytis bažnyčioj Džiugu, jei žmogus kažkada randa tą šviesesnį takelį ir bent taip (lankydamasis bažnyčioj) bando atsitiesti.
Kalbu apie tuos, kurie vos peržengę bažnyčios slenkstį, pamiršta, kad joje buvo. Ir svarbiausia - ko buvo...

vadinasi tu klysti, nes savyje aš jau susivokiau.

Oi kaip cia karsta... manau zmogus skirtingai suvokia Dieva ir jo buvima, todel ir yra unikalus...tad nebutina pakeisti, kito zmogaus nuomones, ar ideigti savaja, galvojant, kad ji yra teisingiausia ir tikiausia... O teve musu...siaip Jezus Kristus ismoke...manai ir tai yra niekas ir visai nereikalinga...

Jeigu čia apie mane, tai tikrai nesistengiu to daryti Nes ir žmogus yra unikalus
Aš sakau tik tai, ką aš galvoju ir kas man priimtina. Jei tu, ar kas kitas galvoja kitaip, tai yra jo tiesa, ne prastesnė, nei mano
Papildyta:
Ir išvis, gerai, kai žmogus turi nuomonę, o ne plaukia pasroviui...

ne jėga, čia ne apie tave manyčiau:)

na dėl to ir nesiginčiju...tikėjimas turi daryt įtaką žmogaus gyvenimui (tą ir aukščiau, tik truputuką kitaip rašiau)...Tiesiog ne tik tokie yra ir mokytis gal ne visai iš jų reikia. Gali va mokytis (na netaikau tau - kalbu bendrai) pats būti tikėjimo pavyzdžiu jiems. Mokytis ir mokytis ir dar kartą mokytis


Kiti žmonės bando susivokt savy visą gyvenimą, palaipsniui, o čia turbo greičiu Bet nesiginčysiu, nes taip sakant "jei aš nesugebu, tai jau negi tikrai niekam kitam negali tas pavykti?"

Apie krikščionis ir bažnyčią. Nesuprantu, kodėl tai iš anksto savaime priimama kaip kažkas žemesnio, tamsesnio, nesuvokto? Tie žmonės, kuriuos pažįstu, kurie kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, gyvena pagal Dievo Žodį ir to moko savo vaikus, yra tokio nenusakomo šviesumo ir tokio gilaus, tyro tikėjimo suvokimo, kad duok Dieve visiems tokio. Kartais kaip tik galvoju, kad jie yra arčiau Dievo, nes turintieji tą "savitą Dievo suvokimą" (tame tarpe ir aš, turbūt ) tiesiog užsifilosofuoja, o tai nieko bendro su tikėjimu ir tobulėjimu neturi Netaikau to nė vienam iš čia asmeniškai, tai tiesiog toks pastebėjimas.

Apie Dievą. Kažkada irgi ginčydavausi iki nukritimo dėl sąvokų. Iš esmės svarbus yra vaizdinys, kuris slypi už žodžio. Kai sakau Dievas, man visai neatrodo, kad jis yra dėdulė ant debesies krašto, turbūt niekam taip neatrodo, bet aš dėčiau lygybės ženklą Dievas = Absoliutas = Kosminis Protas = Tikrasis Aš = bet kas panašaus. Šiaip jau sutikčiau su Vaižgante, kai mes suvoksim Dievą iš tiesų, mūsų čia jau nebebus, o kol esam čia, mes tikrai tik spėliojam ir tai tėra mūsų ASMENINIS SUBJEKTYVUS SUVOKIMAS, neturintis nieko bendra su tuo, kas TAI IŠ TIESŲ YRA.

Apie Žinojimą. gerai yra turėti savą vidinį Žinojimą, ir aš labai gerbiu žmones, kurie juo pasitiki. Svarbu yra jame neužstrigti, nes jis tikrai nėra pilnas, kaip mums beatrodytų. Todėl, kai Žinai, visuomet (visuomet!) klausydamas kito, turi įsileisti tuos žodžius į savo širdį be jokio pasipriešinimo, turi nustumti savo Žinojimą į šalį, tiesiog įsileisti kitą žinojimą, kad ir koks absurdiškas jis beatrodytų, ir leisti tiems žodžiams širdyje bręsti. Tada didžiausiai nuostabai ir tas Žinojimas ima keistis. Galit su manim nesutikti, ir būsit teisios , nes labai sunku yra būti kaip ir "be savo nuomonės", bet tai nėra tas pats, tiesiog kitaip Žinojimas gali pavirsti stovinčia dvokiančia bala. Deja Ir nėra gerai skirstyti kitas nuomones į autoritetingas ir ne, nes visur yra krislas Tiesos. Ir, drįsčiau manyti, to krislo dydis nuo autoriteto mažai priklauso

Gal aš čia ir per daug kategoriškai...
bet šiandien man tik taip išeina

Tikrai niekam nenorejau sito skirti, tiesiog atejo tokia mintis ir parasiau...labai atsiprasau...jei isikisau i rimta pokalbi su tokia mintimi...