Aš iš sūnelio auginimo patirties pasakysiu.
Nebuvo pasirinkimo - tik kuo anksčiau sodint ant puodo, nes oda netoleravo jokių sauskelnių - nei vienkartinių ekologiškų, nei daugkartinės buvo puiku (geriau, bet ne taip, kaip turėtų būti). Ištisinės žaizdos, nuo nieko nepraeinančios..
Kai pradėjo stovėt ir žengti pirmuosius žingsnius - nupirkau 12 triusikėlių ir 12 pėdkelnių. Pradžioje, nieko kito nedariau - perrenginėjau. Kas 10-15 min. vis "siusteldavo" porciją

Nuo puodo bėgo tolyn..lyg plikomas. Bet matai gyvą mėsą vietoj odos ir nepasiduodi, išeities nėra. Per kelias dienas šlapinimąsis ėmė retėt..prabūdavo ilgiau sausom kelnytėm, bet kai pasysiodavo - tai jau ir pats šlapias, ir bala ant grindų. Puodas visada šalia, bet nedraugiškas

Naktimis - medžiaginės sauskelnės ir vystyklas. Kad nori sysių ir tuoj darys, matydavau - imdavo gniaužyt rankute klyniuką, nerimaut. Maunu kelnes, sodinu ir jis šoka tuoj stotis..
Kažkaip netyčia vienądien ėmiau sodindama ant puodo vaikišką dainelę dainuot (sukluso) ir vos prisėdus - pakutenau, kad nusijuoktų. Ir vaikas iš juoko apsisiusiojo

Pats nustebo pamatęs. Aišku gyriau susirietus, abu nešėm išpilt - kas l.patiko ir parnešęs išplautą puoduką atsisėdo vėl..lašą išspaudžia - vėl neša..visą vakarą taip pražaidė užsiėmęs. Puodukas nebebuvo baubas, tad kai tik suprasdavau - iškart sėsdavome. Tragedijų į kelnes nebenutikdavo, nedaug laiko praėjo - ėmė prašytis..naktim dar būdavo šlapinimosi į lovą, bet ne kasnakt, o su laiku visai liovėsi.
Tiesa, ant puoduko ilgai nesėdėjo. Eidamas į darželį tik stovint, kaip vyras, darydavo..o namie (jei rimto reikalo) sodindavom ant klozeto, vaikiškos sėdynės. Turėjom laiptelį pasilipt.