Nenoriu vaiko

Kaip tik tokiomis viltimis as ir guodziuosi Savo vyra as taip myliu, kad kartais verkti norisi is tos meiles ir padaryti bet ka jam lengva, dargi ir malonu. Tikiuos, kad vaiko atzvilgiu pajusi ta tokio lygio meile, kai su sypsena ir didziausiu atsidavimu vaikuciu rupinsiuos

As labai noriu suns, bet vyras niekad nesutiko - sako "bus vaikas, bus ir suo", nes tada busime seslesni ir t.t. Dabar isitaisysime suni, iskart, kai tik bus mus tenkinanti vada Nes norime sokoladinio labradoro. Bet suvokiu ta atsakomybe uz suniuka is tiesu, tevu namuose auginau ne viena ir niekada nebuvo problemos vest po 5 k i diena, kai dar buvo mazas ir t.t. Tai visiskai suprantu, kodel sunis vaikais vadinate

Na as ir neketinu su pilvu savo sneketis, kudikiai manes taip nejaudina Vieninteliai vaikai, su kuriais galiu buti be nervu priepuolio yra vyro sunenas ir dukterecia. Bet jie mane myli, o ir as juos patenkinu Ir siaip as dar nesuvokiu savo vaiko atsiradimo fakto, tiesiog zinau, kad jis ten tupi, nes maciau, bet realiai jausmine prasme to nesuprantu. Tai ir nezinau, laukiu ar ne.

Vyno tai sau leidziu atsigerti, zinoma, saikingai. Nei daktare, nei mama daktare nedraudzia, tiesiog atrodo, kad norisi lakti be saiko ))) kol baigsis visos namu atsargos Bet nieko tokio, praeis

jau senokai rasyta taciau ...yra du variantai ..arba gimdai arba ne ... JUk rinktis Jums

atleiskite, bet nemanau, kad pasirinkimas gimdyti ar ne yra toks pats paprastas kaip apsispresti pirkti juoda ar balta duona..

o man gaila , kad iskyla is vis toks klausimas..
Turim atsakomybes lovoje , turetumem turet ir gyvenime .
Zmones bega nuo atsakomybes ir savo klaidas naikina lengviausiu budu , gaila , bet mes tik zmones

O manote, kad geriau apie tai nesneketi? Tyliai sedeti ir verkti kamputyje? Daugeliui issisnekejus palengveja. Deja, toli grazu ne visos moterys svajoja pirmiausia tapti mamomis. Tokia realybe. Ir ne visada tai susije su atsakomybes jausmu. As asmeniskai net nesvarsciau gimdyti ar ne. Atsakymas i si klausima man aisku nuo pat pradzios. Bet tai, kad as pasirinkau gimdyti, nereiskia, kad as noriu to vaiko. Tad atsakomybe prisiimu, o jausmai viduje yra visiskai kitokie.

Nezinau, ar turite vaiku, bet jei neturite, linkiu nepatirti to jausmo, kai suvoki, kad vaika gimdysi, bet jo visiskai nenori. As irgi nemaniau, kad taip jausiuos, bet yra kaip yra. Bet laikas, pokalbiai ir kitu patirtis is tiesu padeda.

Tai bent požiūris Gal nereikia pagal save spręsti... Tarkime, aš nepatyriau savo kailiu, kas yra turėti vaikų, bet labai iš arti stebiu kelis pavyzdžius. Man tai neatima noro turėti vaikų - reik manyt, aš įsispraudžiau į kažkokių keistų mazochistų trečdalį?
Papildyta:


Nu žinot, gerą vyrą turit. Jau tiek vien forume atraportuota apie aprėkimus, isterijas, jo vaiko išankstinį atstūmimą, o jis vis dar nepraradęs kantrybės žmogus.
Papildyta:


Suppykusi, man susidaro įspūdis, tarsi jus ne tik visas tas dienas nedirbote su savimi ir nesiruošėte vaiko atėjimui, bet netgi puoselėjate tuos neigiamus jausmus ir stačiai didžiuojatės ta savęs tokios netobulos savianalize. Savianalizė yra gerai, bet tokiais tempais jums devynių mėnesių tikrai nebus gana pasiruošti vaiko atėjimui į pasaulį.

Nesakau, kad reikėtų dabar autotreningu save įtikinėti, kaip jūs nuo to vaiko leipstate, bet ruoštis reikėtų, ir tam panaudoti konstruktyvų protą, kurį turite. Dabar gi savo problema tiesiog grožitės, kas dvelkia neskaniu kvapeliu.

Miela vylabusle, saunu, kad turite aplinkui pavyzdziu, kurie jus ikvepia motinystei. As pavyzdziu neturiu jokiu, neturiu taip pat ir draugiu kartojanciu, kad ziauriai nori vaiku. Tai as ir pasakau savo ASMENINI SUBJEKTYVU poziuri. Nieks jums jo nepersa.

Zinote, as tikrai nesisvaidau tais pareiskimais, kad motinysteje atrasiu gyvenimo prasme ir kad kaip tai bus nuostabu, nes auginsiu vaika. Ir to nedarau ne todel, kad taip tikrai nebus, o todel, kad nezinau, kaip bus. Gal ir as tapsiu kazkam ikvepiantis pavyzdys noreti ir auginti vaikus.

Del vyro jus esate visiskai teisi. Jis is tiesu yra nuostabus zmogus. Ir labai kantrus. Ir nelabai suprantu, kodel jis sioje situacijoje turetu prarasti kantrybe. Vaikas ne tik mano, bet ir jo, tad emocijas, kokios jos bebutu, mes ABU dalinames.

Kita dalykas, tai ar jus gyvenate su manimi, kad galite komentuoti, kaip as siandien jauciuos? Lygtais ne. Ir jei perskaitytumete viska, kai as parasiau siame forume, o tik tai, ka cia pacitavote, tai tiketina, kad izvelgtumete, kad nera taip, jog skestu neapykantoje.

Apie kokias jus visas dienas kalbate? Apie leliuka as suzinojau kiek daugiau nei pries menesi ir is to laiko dvi savaites apskritai skendejau soke, nes vaiku siuo momentu mes neplanavome. Nesu ta moteris, kuri nori vaiku ir jaucia motiniska instinkta. Nemegstu kudikiu, mane erzina vaiko verksmas. Ir nemanau, kad pradesiu juos megt (isskyrus savo), kai jau tapsiu mama.

Zinote, pasmerkti kita yra ziauriai lengva. Sunkiau yra pabandyti isijausti i kito busena atmetus savo. Klystate, niekuo as nesididziuoju, o tiesiog pripazistu realybe. Turiu nemazai profesionaliu psichologiniu-psichoterapiniu ziniu ir puikiai zinau, kad savo jausmu neigimas ar jus slepimas prie gero tikrai nepriveda. Ir protu, deja, kad ir kaip bebutu gaila, negali sau isakyti jaustis vienaip ar kitaip. Tie jausmai yra arba ju nera.

Jei jums idomu konkreciai mano busena, noriu jus patikinti, kad tikrai jauciuosi simta kartu geriau nei pirma karta parasiusi sitoje temoje. Tai jau rasiau kazkam atsakyme. O atsizvelgiant i tai, kad turiu dar 6,5 men. tiketina, kad atejus laikui mano jausmai bus pasikeite.

Ir dar - jei pastebejote, tai rasiau, kad iki pat zinios apie leliuka isivaizdavau, kokia be galo laiminga busiu, kai suzinosiu, kad laukiuosi. O taip neatsitiko. Tad nei viena, net pati tobuliausia moteris nera apsaugota nuo to, kad pasijus taip, kaip as pasijutau, nei kad ja apniks pogimdyvine depresija. Tiesiog palinkekime, kad nei vienai is musu taip neatsitiktu.

Reik tikėtis, kad tokia bendravimo forma supykusi dalyvei tik padės išspręsti psichologines problemas ir jinai susitaikys su situacija, kuri laukia. O kiek tragedijų ištinka tokias moteris, kurios nenori vaikų ir kokie likimai tų vaikų.. baisu.

Miela Suppykusi, mano aplinkinių pavyzdžiai yra ne tik įkvepiantys. Tik viena pažįstamų pora augina ramų vaiką, visi kiti yra patyrę rimtus perversmus gyvenime dėl vaikų atsiradimo. Kaip jie sako - vienų gyvenimai prasideda, kitų baigiasi. Taip baisiai, ar ne? Bet aš vis tik drįsčiau teigti, kad jie turiningai gyvena. Juk ir prieš eidamas į mokyklą žmogus žino, kad ir dvejetą gaus, ir daug laiko žaidimams nebeturės. Jeigu tiki naujo žmogaus sukūrimo prasme - tai ir eini į tai. Tapti motina - tai tarytum augti. Kaip kartą išeini iš tėvų namų, kaip palieki žaislus - taip tampi naujos gyvybės kūrėju ir pereini į kitą brandos etapą. Jeigu jau pasirenki, kad tai - tavo kelias, tai to kelio vingius priimi kaip natūralu daiktą, ir tiek.



O gal ir netapsite. Galimybės dvi ir net daugiau. Aš pati ne kaži kiek mačiusi gyvenimo, bet, deja, esu neseniai susidūrusi su gyvu pavyzdžiu, kaip moteris, gimdžiusi "pažiūrėsim, kaip bus" būsenoje, nebūdama tikra dėl meilės būsimam vaikui, tapo tikrai labai bloga mama. Vaikai ją myli, jos ilgisi, ji nesmurtauja ir nežemina vaikų, tačiau yra jiems šalta, šykšti dėmesio, kiekvieną patogią akimirką atiduoda seneliams.

Aš pritariu, kad yra gerai pripažinti savyje ne vien teigiamus jausmus, tačiau susitaikyti su tuo, kad galbūt nebūsite mylinti mama (į ką kol kas man panašūs jūsų pasisakymai) - manau, ne pats geriausias sprendimas, rengiantis motinystei.

Jūs tikrai galite dabar ne vien save stebėti, bet ir sąmoningai ruoštis tapti motina, ir gera motina, o ne "pamatysiu".



Na, jūs minite tik vienintelę jūsų santykių dalį - jūsų nesusivaldymą ir jo ramybę. Tikiu, kad realybėje jūsų santykiuose daugiau atspalvių, tačiau man jūsų sutuoktinio vietoje būtų skaudu sužinoti, kad pasivažinėjimai dviračiu ar cigaretė yra didelė netektis nėštumo akivaizdoje...



Neskęstate, bet su savo neigiama emocija susidraugavote ir skiriate jai per daug dėmesio (mano nuomone).



pripažinti savo jausmus ir jais grožėtis yra du skirtingi dalykai. Galiu klysti, bet permetus paskutinius diskusijos puslapius, susidariau įspūdį, kad savo vaiko nelaukimą labai pamėgote, darote jį pagrindine savo dabar išgyvenama emocija.

Aš nesmerkiu, tačiau, kaip minėjau, ką tik susidūriau su labai bjauriu motinystės pavyzdžiu, kai vaikai gimė be aiškaus noro jų turėti, jie lyg ir našta, moteris lyg ir norėjo kitą gyvenimą nugyventi: ji dalijasi pinigais, bet nenoriai, jai nuolat pačiai jų trūksta, ji niekada neturi laiko vaikams, pasimačiusi su jais, ji po kelių minučių lekia užsiimti savo hobiu... Štai jai, tiesą pasakius, man šikną išspardyt norisi, kaip mane siutina ji.

Jums ant lėkštutės meilės vaikui niekas neatneš. Verta jau dabar pradėti kurti vietą naujam žmogui savo gyvenime, neskaičiuoti, kiek ko jis iš jūsų atims, ko negalėsite, ko neteksite. Paskaičiuokite, kiek visko įgysite, kiek praturtėsite. Dividentus skačiuokite, ne nuostolius. (Taip liepiamai parašiau, bet tikiu, kad iš tiesų tokia pozicija gali padėti - na, mažų mažiausias pliusas yra tai, kad jums dar kartą teks išgyventi vaikystę ir jaunystę, visas smagiausias pramogas, pasaulio pažinimą, atšviežinti mokyklines žinias ir t. t.)



Na, jūsų būsenos pagerėjimu aš džiaugiuosi. Žinau, kad tonas mano nedžiugiai ir nedraugiškai skamba, tačiau mano įniršio šaltinis ne jūs esate, o mano jau dukart paminėta moteris, pasiėmusi motinystės dovaną, kai to tikrai nevertėjo daryti, ir mano pačios negalėjimas susilaukti atžalų. Bet jums aš patarčiau nepalikti savo jausmų savieigai. Pilnai jų kontroliuoti negalime, bet galime daryti jiems įtaką.

Pvz, kai žmogus yra nelaimingai įsimylėjęs ir kasdien analizuoja savo nelaimingą meilę, jam yra sunku nustoti kentėti, nes jis labai aiškiai apibrėžia savo jausmus, ir prie jų prisiriša. Jūs, skirdama tiek dėmesio savo išgąsčio niuansams, rizikuojate prisijaukinti tą išgąstį ilgam. Na, tikiuosi, kad to neįvyks.

beje, aš savo gyvenimo prasmės niekada su vaikais nesiejau ir nesiesiu. Tiesiog žinau, kad noriu gyventi šeimyninį gyvenimo būdą, kad jis man artimas ir priimtinas - tokį gyveno mano tėvai ir mano vyro tėvai. Šeimos gyvenimo būdas skiriasi nuo poros, tokius pokyčius yra sunku išgyventi, bet reikia, jeigu pasirinkimas yra padarytas.

Nepaprastas zinoma tik sprendima visviena reikia priimti toki ar kitoki bet cia jau nebe Visu reikalas.

keista kad uzvedamos tipo ale :tokios temos" Jos buna paprastai isgalvotos o diskusijos vis verda verda iki "nukritimo"

as siuo metu laukiuosi
keliuosi 4 ryto , del to , kad lekiu vemti , visa diena praleidziu wc , negaliu nieko daryti , tapau nebepansi i save , bet vis tiek myliu savo zirniuka beprotiskai
zinomas jis pas mane planuotas ir lauktas , gal but del to nesuprantu , kaip galima nemyleti to ka pati sukurei

autorei , linkiu pajusti tai ka jauciu as