Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Aciu tau zydra30 uz siuos zodzius.
Papildyta:


As tai jau irgi masciau apie sita klausima KODEL? Bet as tai manau, kad mes jau gimdamos ir ateidamos i si pasauli atejome kartu su savo likimu, kuris mums buvo paskirtas ir tiesiog lemtas. Likimo pakeisti negalime, jis tiesiog toks koks yra. As apmasciau ir net su vyru kalbejau, atrodo viska turime, bet truksta tik vienintelio mums vaikelio, mes ji jau turime tik ne tarp gyvuju, bet turbut zmogus negali visko tureti, kazka tai duoda, bet kazka reikia ir paaukoti, turbut tam kad suprastume ir ivertintume, tai ka jau turime ir ka turesime..........

Mieloji, zinau, kad dabar jokie zodziai Taves negali paguosti bet laikykis ir neprarask vilties. Tu kaip ir mes visos turi savo vaikeli, tik jis danguje... svarbiausia neslopink jausmu, skausmo kuri jauti, nes reikia leisti sau gedeti, kad galetum atsitiesti... Juk nieko kito mums, angeleliu mamytems, nelieka...

stiprybes Tau dideles dideles ir zinok, kaip jau mamytes rase, kad cia tikrai rasi palaikyma ir paguoda.. juk niekas kitas tik patyres gali suprasti Tavo jausmus...

Labai užjaučiu
lieka tik laikytis, išsikalbėti, išsiverkti, užsidaryti savyje.... Kiekvienai mums skirtingai, bet tuo pačiu panašiai vystosi išgyvenimai... Kaip ir sakė, visos mes praeiname tam tikras stadijas, tik jos skirtingai trunka... Man reikėjo 1,5 m., kad nustočiau klausti kodėl, nors kartais vis viena kyla tas klausimas.
Kiek laiko bepraeitų, mes visos mintyse ir sapnuose auginsime savo Mažyčius Angeliukus, gal sunkiau bus Juos įsivaizduoti didelius... Kad ir kiek laiko praeitų, vis viena bus tokių dienų ar vakarų, kai norėsis tik verkti ar tyliai išsirėkti. Nuo nelaimės mums praėjo jau beveik 1 m. 8 mėn., bet aš vis dar vakarais verkiu, prašau visų, kurie Jį globoja, kad pasektų pasakėlę ir padainuotų lopšinę prieš miegelį...
Vis dar einu į vonią tyliai išsirėkti, nes atrodo, kad širdis iššoks iš krūtinės....
Džiaugiuosi už tas MAMYTES, kurios bando ir bando ir vėl susilaukia savo vaikelių

gaila, kad vis naujų mamyčių atsiranda su netekties skausmu laikykis, visada gali čia ateiti ir išsikalbėti, mes tave suprasime ir palaikysime nesakysiu tokių nesamonių , kad vaikeliui danguje geriau - juk jei jiems ten būtų geriau, vaikų visai negimdytume. Ir nesakysiu, kad tik stipriems žmonės tokia "laimė" tenka, nes tokiu atveju, dovanoju savo stiprybę kiekvienam šitą nesamonę pasakiusiam.

O šiaip statistiškai, apie 200 naujagimių palieka šį pasaulį per metus vien Lietuvoje. O pasaulis tai didelis, baisu ir įsivaizduoti, kiek angeliukų išskrenda visame pasaulyje O ir vyresni vaikai neapsaugoti nuo visų nelaimių.
Taip kad mes, deja, nesame vienintelės su tokiu skausmu. Mūsų užduotis - viską ištverti, susitaikyti, atsitiesti ir vėl pakilti. Ir mes pakilsime tikrai, turime šiame skyrelyje gerų pavyzdžių Laikykis, Laura6...

Aciu jums visoms uz palaikyma ir grazius zodzius.

Mano tyrimu rezultatu dar nera bus veliau, bet tiesa pasakius as netikiu, kad mano vaikelis uzduso del to kad buvo virkstele apsivyniojusi aplink kakla, juk kiek daug vaikuciu gimsta su apsivyniojusiom virkstelem ir sveiki gyvi, cia aisku buvo preliminari isvada, bet mes su mama galvojam, kad galejo kasnors per placenta nepraeiti, nes man nestumo pradzioje buvo placentine pirmeiga ir placenta buvo truputi isvesejusi, tai gal kai ji toje vietoje blogai sugijo ir uzsispaude, nes vaikelis jau buvo didelis. As tai dar ir nelabai tikiu, kad tuos tyrimus gerai padaro, priezastis juk vistiek kazkokia turi buti, nors jos ir nevisada atranda.

Laura6, laikykis....
galiu pasakyti tai, kas man padeda nepaluzti visiskai: as manau, kad kiekvienam zmogui duota tiek kancios, kiek jis gali pakelti, nei daugiau, nei maziau. as jau susigyvenau su savo kancios svoriu ir nesioju ja...ir galvoju, kad mano mergytei butu nutikes kazkoks baisus dalykas, todel jai reikejo iskeliauti anksciau, be skausmo....o gal kada nors jai butu reikeje isgyventi ta pati ka as isgyvenu...tai man padeda galvoti, kad jai ten, kur ji dabar yra, simta kartu geriau...turbut nesamoningai skamba, bet begant laikui visokiu absurdiskiausiu isvedziojimu surandi...
beja, mano dukryte irgi uzduso po mano sirdele 7 nestumo men. ir man teko pagimdyti ja tylutele...
ir ji buvo sveikut sveikutele, buvo atlikti visi skrodimo tyrimai, visi biocheminiai ar kokie ten...o uzduso nes uzsisuko virkstele...kazkokia nesamone.niekas negali pasakyti kodel ji uzsisuko.juk tai, kaip bebutu liudna, toks daznas reiskinys(pasirodo) ir nera atsakymo....kyla klausimas, kuriame amziuje mes gyvenam????
na bet nieko mes cia nepakeisim....
P.S. mano dede daktaras, todel tik po nelaimes (praejo jau 1,5 metu)atakavau ji laiskais ir jis mane ramino tik tuo, kad kartais ne i visus klausimus yra atsakymas...jis kaip medikas nekomentavo sito ivykio. man buvo pikta labai. o dabar praejus tiek laiko, kai as jau beveik susigyvenau su skasmu ir galiu blaiviai ivertinti situacija, daktarai pradeda sneketi, kad mano mergyte mire TIK del skiepu nuo pasiutliges kaltes. tai kodel 5 kartus leisdami injekcija visi daktarai ziurejo i mano pilvuka ir tylejo????visi zinojo baigti ir tylejo...o kaip isaiskejo veliau skiepytis man nebuvo jokio reikalo. bet niekas tada nesiaiskino tik liepe SKIEPYTIS. tai ar ne absurdiska istorija gavosi. skiepijausi seip sau, del mados, ir mano vaikelis mire seip sau, kadangi mamyte buvo ziopla ir klause kitu ziopliu kodel as tada nenujauciau nelaimes...juk sako, kad nesciu moteru labai stipri intuicija...juk galejau pasiusti visus ant 3 raidziu ir nesiskiepyti...dabar buciau turejus sveikiausia dukryte...siuo ivykiu turbut noreta pasakyti, kad man negalima tureti vaiku...as nemokeciau ju apsaugoti...

..nenorėčiau su tavim sutikti, nemanau, kad mūsų kūdikių mirtys yra "kažkoks ženklas" , "įspėjimas", "prakeiksmas"... yra tokiais dalykais tikinčių žmonių, kartais jie bando ir mane tuo įtikinti.... Nesakau, kad tokie žmonės manyje nieko nepalieka.... tokie jų žodžiai pasėja tik nerimą, baimę, kaltės jausmą... Bet aš stengiuosi nepasiduoti tokioms nuotaikoms... Paklausk močiučių kiek vaikų senais laikais mirdavo ? Ką, gal jų mamoms reikėdavo save "susigraužti" ? ... Bet tų laikų moterys gimdė toliau... vienus laidojo, kitus augino... Ir mes iš tokių šeimų užaugome... Laikai keičiasi, mirčių mažėja, tarkim man neteko savo tėvų šeimoje patirti tokio skausmo... O va mano šeimos jis neaplenkė Negali taip tarkim nuo 2000 metų baigtis visų kūdikių mirtys.... tai vyksta lėtai ir tik jau mūsų nelaimei, kad mes papuolėm į tokių tarpą... Bet reikia nepasiduoti... paverkti ir toliau gyventi...Pasimokykim iš senolių jų stiprybės...

Ne, Melinda, Tu juk kaltini save. Nera tokio dalyko kaip kad "man negalima tureti vaiku". Neisikalbek, nes kuom tiki tas pildos ir tai tikrai nera gyvenimo realybe, tai Tavo realybe kuria pati susikuri ir kuri pildosi, nes galvoji apie ja ir taip "prisisauki" norima likima... Gali netiketi bet taip yra.

as nesuprantu kodel, bet ankstyvos jaunystes igijau kazkoki isitikinima kad negaliu vaiku tureti... daznai apie tai galvodavau ir giliai uzjausdavau moteris kurioms taip atsitinka. Ir isties kai nustojau saugotis, metus laiko musu gandrai neaplanke, nors abu jauni ir sveiki. pastojus pamirsau savo baimes, bet deja.. mano maziuke mire visas tas siaubas kuri patyriau suzinojus kad netekau jos, gimdydama ja negyva pranoko visas mano jaunystes baimes, tai buvo toks skausmas ir sielos ir kuno kad nera zodziu.. neimanoma to nei pamirst nei apsakyt.nesuprantu kodel taip kvailai masciau, juk pati prisaukiau likima, kam mastyt apie tai, ko nera.Tad negalvok taip. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Nera teisybes pasauly ir deja baisiausi dalykai istinka visai ne tuos kurie nusipelne, o tuos, kurie tikrai del nieko nekalti ir daznai net atviksciai. As pati iki nestumo dirbau vaiku namuose ir niekaip negalejau suvokti kaip taip gali buti, kad as rupinausi tais vaikeliais dienomis ir naktimis, mylejau juos o man gyvenimas sitaip atsidekojo atimdamas man mano pacios vaika. Bet tiesiog taip yra. Ir as tikiu kad turesiu pulka vaikuciu nesvarbu kokia kaina, nes as to noriu ir sieksiu

turiu du sveikus grazius intelektualius berniukus...jie labai nori sesutes....pries du metus pastojau,kaip dziaugemes...broliukai suzinojo tik praejus 2 menesiams..kai isitikinom kad jau "tikrai" viskas bus gerai...ir paaiskejo-kad sirdute taip ir nepradejo plakti....tasyk labai pasijutau apgauta,isduota,sugniuzdyta...teko isvalyti sesute...ta musu svajonele! po dvieju berniuku susilaukti mergytes...mano brolio zmona laukesi dviem savaitem vyresnes lelytes...iki sios gimimo-as kaip ir susitaikiau su tuo kas man nutiko,vildamasi-as sveika mamyte,auga tvirti vyrukai,andrejyte buvo galbut silpnute,tad mes susilauksime ir severytes...neilgai kankinau save..su sypsenele zvelgiau i dangu,angelytei linkedama silto dievuliuko glebio lyg mano pacios...kaip ir uzgijo mano zaizdele,liko andrejyte sirdyje svelniu mano randeliu.bet supratau nei kiek nesugijusi,tik isoriskai save pazabojusi,tuomet kai po broliomergytes gimimo praejus dar dviem savaitem/o rodes nemasciau apie tai/-atejo sapnelis,emilyte/brolio dukruze,tokia stipri,tamsi mergaite gimus/ gulejo salia brolio zmonos lovoje,o as ant pagalveles supavau blankiai imatoma svelnute,sviesute smulkute mergyte,brolio zmona sako,mano tokia nerami tokia aisktinga pirncesyte,vis negaliu isvaziuoti i turgu vezimelio..o tavo andrejyte tkia ramute,tu vaziuok,as pasirupinsiu jomis abiem,isrink savo nuoziura mums vezimelius....pabudau jau zinoma asarose..tuo metu atejo mano vyresnelis nakti i mano lova,sako sapnelis blogas buvo,verke daug vaiku kazkur...apkabinau savo baltaplauki angeliuka,ir verkiau jo sesutes mazutes...pasijutau dar karta jos netekusi...o kai vel pastojau siemet pavasari,vos du menesius isnesiojusi vel su dziaugsmu ir viltimi laukusi jau sysik tvirto angelo savy-ivyko dar skaudesnis dalykas...prasidejo skausmeliai ir patepliojimai pilvukui mano standejanciam...griebiausi tuoj telefono,daktarei kone kas valanda skambinau,kaip kas,ji pasake kokia stableteles gerti,kad pameginti issaugot..taip istemoaiu savaite..kaip vyras dabar prisimena-kojas suspaudusi lovoje,bijojau judeti...paskui daktaryte pasake-pameginkim para be tabletyciu-jei viskas taip pat-tuoj i ligonine lasinems,ir viskas bus gerai..ta para buvo paskutine..prasidejo man kazkokie lyg saremiai...bet ne tokie kaip gimdant pamenu...jie buvo vientisesni..ilgesni..gal del to kad jau suvokiau prarandanti,o ne naturaliai gimdanti gale nestumo...nakti praaimanavusi per sapnus ryta pajutau svlenu-pokst pilvo apacioje..ir pamaciau kaip viskas isteka jau... buvo kraupu...parasiau vyrui sms-viskas....mazylis mire....stai tokie mano isgyvenimai...tie praradimai rodos tik nestumo pradzioje..tai persileidimai..ju taip niekas nesureiksmina gal tokioj mazoj stadijoj dar..bet man tai buvo baisu..ir yra..o ka jau tada kalbeti mamytes apie jusu sirdele,kurios jau pamatet savo vaikelius ir ju netekot.ir dar jie buvo pirmieji lauktieji!.....kurios auginot juos dideliame pilvelyje..dieve dieve...uzuojauta....na ir galiausiai mano istorijoje-puse lupu daktarai ima kalbeti apie mano nebevaisinguma.... andrejyeti dabar butu metukai ir menuo..o neziniukui angeliukui-32 savaites nestumo..

Sveikute Melinda,
as nemanau, kad del skiepo cia viskas nutiko, tu neturetum saves situo kaltinti, zinok man irgi sake, kad nuo virksteles uzsisukimo uzduso, bet as netikejau, aciu tetai kad ji pasirupino, kad mano biocheminiai tyrimai buvo gerai atlikti, tai nustate priezasti, bet zinok, kad labai daug kam nenustato priezasties vien del to, kad jie nepadaro gerai tyrimu, jiems visiskai tas pats, o jeigu tau daugiau nieko nenustate, tai gal tiesiog nepadare nuodugniai tyrimu. As tave labai uzjauciu is visos sirdies, bet tu tikrai neturetum saves del to skiepo kaltinti, nes tu viska darei tik del savo vaikelio, kad geriau butu, kaip ir kiekviena is musu. Laikykis ir stiprybes tau.

Uzjauciu tave Ragaina,
bet tu nepasiduok ir netikek daktarais, jeigu tu du vaikucius turi, reiskia gali ir trecia tureti, kokias nesamones jie pliurpia. Gal tu pabandyk pasidaryti antifosfolipidini kraujo tyrima, gal su kraujo kresejimu yra problemu, pagersi vaistukus ir viskas susitvarkys.

Sveikos visos,

Netyčia užklupau šią tėmelę ir visą ją perskaičiau. Skaičiau ir žliumbiau kiek skausmo jūs išgyvenote, kiek ašarų praliejote. Jūs stiprios moterys, lenkiu prieš jus galvą. Laikykitės.