Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

net nežinau kaip pasidalinti kapelį su anyta... Mūsų požiūriai į priežiūrą visiškai skirtingi. Mes tik su vyru viskaą norime daryti, net vyras sako, kad jinai ten visokių nesąmoniu prigalvoja, bet nepasakysi gi žmogui. Tai yra tik mūsų su vyru reikalas, kokį paminkliuką darysime ir kaip kapelius tvarkysime. Mes nenorime, kad čia kištusi kažkas, mums nereikia, tai mūsų Vaikelis... Čia tas pats, kas kištis į Mažiuko auklėjimą... Mums taip nepatinka, bet man labiau... Nes vyras irgi pyksta kai pradeda reguliuoti kas kaip turi būti... ir kad jinai labiausiai kenčianti...
Visiems pasakoja kas Mažiukui atsitiko, net nežinodama visko iki galo, susikuria ką nori...
Aš taip negaliu. Apie Mažiuką reikia kalbėti tik gerai arba patylėti, bet deja, jinai to nesupranta.
nera kada nueiti pas psichologą, nes dirbi po 13-14 val ir nieko daugiau nenori, nes nuo visko būni pavargęs... Ir nemanau, kad mes svetimam žmogui galėtume pasakoti kaip jaučiamės. Mes kalbam tik tarp savęs ir su niekuo kitu. Skausmą ryeime ištverti tik mes dviese...

O tu kartais labai pitkai nuskambi rasydama savo postus, labai gaila Maziuko jusu, bet supraskit ir anyta, juk anukeli prarado, jai irgi skauda. Aisku kaip perdaug kisas tai negerai, bet siuo atveju ne is piktos valios, o Psichologas ne koks gatvejej sutiktas svetimas zmogus o daktaras, niekas nesako kad butinai reikia eiti, bet pabandyti galima, zalos nemanau kad padarytu,.
Sekmes jums dideles ir laimes, reikia tik tiketi ir ji ateis

Jūs nesuprasit, čia visai ne piktai, papraščiausiai aš žiūriu į tai visai kitaip...
Kol aš laukiausi, jinai man ne kartą sakė, kad jinai savojo Vaikelio (t.y. mano vyro) ji visai nenorėjo, jai vaikas buvo nereikalingas.., sakė, kad ir Mūsų Vaikelio nežiūrės, tai ko jinai įvedinėja tvarką? Taigi nenorėjo nei savo vaiko nei mūsų... Va todėl aš ir nesuprantu iš kur toks noras kištis. Kai man buvo pasidarę blogai nėštumo metu, kai skaudėdavo visur, tai jinai sakydavo kad aš nekantri ir nepernešu skausmo... O net daktarai stebėdavosi kaip aš iškenčiu... Jai ir dabar mano vyras reikalingas, kad ką nors padarytų, nors turi vyra... Tai skambina, kad kraną nupirktų ir sutaisytų, tai namuose telefoną pažiūrėtų kodėl neveikia, nors gyvena su vyru... Aš nesuprantu iš kur ta meilė "Anūkėliui" atsirado...
Nemanau, kad verta mane smerkti už mano mintis. Kaip motina, kuri nenorėjo ir nemylėjo savo vaikelio gali suprasti tą, kuri Vaikelio troško daug metų ir kuri galėtų mirti dėl jo, jei kas nuo to pasikeistų...

Aš palaikau tave. Tai Jūsų vaikelis. Ir tik Jūs skaudžiausiai išgyvenat jo netektį. O ypač tu - mama. Jei anyta būtų tikrai Motina iš didžiosios raidės, ir taip stipriai išgyventų dėl anūkėlio, ji gerbtų Jūsų valią, Jūsų sprendimus, ir neskaudintų visiškai bereikalingu kišimusi, savo nuomonės primetimu. Bet ji, matyt, egoistė, ir svarbi tik pati sau.
Stiprybės tau. Labai užjaučiu ir liūdžiu. Nors Jūsų kančios tai nepalengvins.

Aš tave suprantu,mane anyta irgi visą nėštumą skaudino,net kada gulėjau ligoninėj dėl gresiančio,tai atėjusi nervus gadino,ji mano vyro pati neaugino,neturi motiniškos meilės ir manęs žinau nekenčia ,nors vaidina labai gerą.Pagimdžiau per anksti irgi jos išnervuota,aišku gal aš esu neteisi,kartais man jos gaila,kaip moters,jai niekas nerūpi,tik kaip išlikt jaunai ir gražiai.Per laidotuves jin man neleido ramiai gedėt,pabūt su savo skausmu,tik aš prieinu prie karstelio ir ji atlekia,aš kažkam pasakoju kaip viskas buvo,sakau,kaip laukiau vaikelio,ji šaukia,kad labiau laukė,tiesiog šlykštu,nekenčiu vaidybos.Jau kai pagimdžiau sūneli,gyd pasveikino vyrą,kad pirmas sūnus,ji sako,ne mes laukėm mergaitės,taip pikta paliko net verkt pradėjau,kaip taip galima,aš jį maitinu,jis jau yra mūsų džiaugsmelis,o ji peza nesąmones.Mano mama sako,kad dabar aš turiu atsiribot nuo jos,jeigu noriu ramaus nėštumo ir sveiko vaikelio,taip ir darau,negirdžiu nematau,nors sunku,jau žinom,kad bus sūnelis ,jai net nesakau,vėl zys ir pezės nesąmones.Taip ir tu,daryk viską,kaip tau reikia ir stenkis jos negirdėti,nesileisk į tuščias kalbas,tik pati susinervuosi laikykis

jinai nėra bloga moteris, tik kartais jos elgesys ir kalbos mane taip skaudina, kad net nežinau ką pasakyti... Bet jinai nesuvokia ką šneka ir kur, ir kada. Visoms savo klientėms šneka nesąmones, o elgesys kartais buna skaudinantis... Kodėl visi turi žinoti apie mūsų skausmą ir dar net nežinai ką jinai ten pripasakoja, kai paklausiau vieną kartą, tai net įsižeidžiau ko jinai prišneka... Net vyras nuo jos pavargsta, o jinai man aiškina, kad jai dėmesio permažai... turime dažniau paskambinti ir kviestis ją kur nors... O mes visai to nenorime, mes norime pabūti dviese, ramiai... O jinai taip išderina, kad tikriausiai dėl jos reiktų eiti pas psichologą. Keistas jinai žmogus, bet nėra blogas. Gal mes po nelaimės labai pasikeitėme. Bet mes norėtume su vyru pabūti dviese, ramiai, nors truputį be jos..., bet tada jinai pyksta... Mano tėvai visai nesikiša, tik mama buvo pasakius, kad jei būčiau ir aš tada mirus, tai būtų norėjus palaidoti mus su Vaikeliu savo miesto kapinėse, o ne Kaune...

Pince, o Jūs laikykitės, nešiok savo Mažyliuką ir saugok jį, neleisk, kad kas nurodinėtų ką ir kur daryti. Stiprybės ir prižiūrėk save

As taves ir nesmerkiau, tikrai ne, net apie tai nepagalvojau. Juk nebuvai pasakojus, kad anytele tiek kisas, tik kalbejai apie kapelius, todel pasirode, kad moteriske ne is blogos valios taip elgias.. Zinau as jas, maniske irgi ne ka geresne, nors gyvena labai labai toli, betsugeba telefonu taip izeisti, kad oi oi.
Nev eltui sako " Anyte velnio pramanyta" .

Laikykites, viskas bus gerai, turi buti gerai. As jums dar siulyciau persikelti i kita miesta gyvewnti, toliau nuo Anytos, butu gal paprasciau viskas.

Sveika Alde, zodziu yra tik viena iseitis, jeigu tu manai, kad ji nieko nesupranta ka sneka ar pan., tai patikek viska tos anytos supranta, tik apsimeta kaip is medzio nukritusios, zodziu moterys kaip pagalvoji tokia Dievo dovana turi, gali gimdyti vaikelius.....bet is kur tas liezuvis?...manau tai velnio dovanele....
norint atsikratyti ikyrios uosvienes, siulau tau Alde, brangioji toki strategini plana, tik nedvejok ir daryk, nes veliau bus dar blogiau...
1. Pasikalbek su ja akis i aki, nesiplesk labai toli, tik konkreciai pasakyk, kad tau tai sunkiausias gyvenime laikotarpis, kad sunaus kapas tau svarbus ir nori ji tvarkyti, taip kaip Jus abu to norite. Paprasyk jos, kad ji tavo norus gerbtu ir palaikytu, nes tu ta zmoguti nesiojei savyje ir tu esi mama.
2. Paprasyk, kad duotu ramybes...ir pasakyk kad skausmas skirtingas, jai anukas, tau sunus....kad jums reikia laiko.
3. siuo metu nenori saves niekam dalinti.
uzsidaryk nuo jos, savo mintyse, blokuok, zodziu jeigu nori ignoruok, o jeigu rimtai, tai tau pasidarys tik tada lengviau, kad ji tave paliktu...t.y. tau reikalinga sielos ramybe nuo jos ir aplinkiniu...
kalbek su ja graziai, trumpai ir svarbiausia nepasimesk...
kuo greiciau tai padarysi, tuo lengviau Jums bus.
padariniai g.b. tokie:
ji labai isizeis...
ji prades jus ignoruoti;
apkalbes, verks..ir pan, skusis visiems
BET PALIKS TAVE RAMYBEJE>
protingas zmogus tai supras ir nekreips demesio i jos pliurpalus.
zodziu parasyk ka nusprendei ir jei kazka kalbesi pasidalink su mumis.

P.S. as tikrai kazko neinicijuojuk, tik noriu tau padeti...
svarbiausia nebijoti, juk tu tiek jau maciusi, kad pastatyti i vieta anyta..yra vienas juokas.
sekmes

Sveikutes,
Indre_G., tavo patarimas tikrai geras, mano vyras anytai pabandė pasakyti gražiai tai, tai ji lyg ir suprato, bent šią savaitę nelindo prie kapelio, žiūrėsim kaip bus savaitgalį...
Šiandien važiuosiu į kapelius pasižiūrėti kaip ten viskas atrodo po liūties, nes 2 dieneles nebuvau, dirbau.
Šalia yra palaidota 1,4 m. mergaite, tai jos tėvai visko išsiklausinėjo iš manęs, kaip čia sutvarkėm, kiek žemės ir t.t., tai kai kitą kartą atėjus, pamačiau, kad viskas identiškai nukopijuota, tai vyras sakė, kad galėjo jau kaip kitaip padaryti, bet negi gaila. Tik gal skaudu būtų jei paminkliuką nukopijuotų, nes aš 2 mėnesius paišiau ir koregavau, paskui aptarėm ar galima taip padaryti, daug pastangų įdėjau, kad tik mūsų Mažiuko kapelis būtų toks, su išskirtiniu paminkliuku. Juk kiekvieni tėvai nori savo Vaikeliams visko ko geriausio. Tikiuosi nenukopijuos paminkliuko, aišku, jei taip atsitiktų, tai nieko nepadarysi

O Jūs kaip visos laikotės?

aš čia naujokė,mano zuikučiui 5mėn.tai nelikau abejinga šiai graudžiai istorijai.perskaičiau viską nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
vakar kaip tyčia vyras internete matė nuotrauką kur po avarijos tarp žūvusių buvo ir 7mėn.kūdykis,nedrįsau į nuotrauką pažiūrėt.šiandien užkliuvo žvilgsnis už šios sksudžios temos.
noriu visoms moterims palinkėti ištvermės ir tikėjimo,Dievas yra ir tik jis žino, kodėl yra taip o ne kitaip. gal kūdykėlį jis pasėmė anksčiau, todėl,kad likimas jau buvo jam nulemtas iš anksto...gal jo mirtis butų skausmingom, žiauriom aplinkybėm?čia yra daug gal? bet viena žinau, kai susitaikysit su tuo, ką Dievas nusprendė,gyvenimas pasisuks kita linkme...tikėkime,nes tikėjimas yra gyvenimo varyklis.

netycia uzklydau i sia temele ir pasidare liudna... kaip gaila kad taip nutinka tiems maziems angeliukams

Užjaučiu Jūsų šeimą netekus mylimo sūnelio... Ką čia dar bepridursi. Gyvenimas yra, deja, žiaurus ir kartais atsitinka taip kaip atsitinka. Tik žinokit, kad mažyliui pas Dievulį yra gerai, gal jam ir geriau, kad paliko šią ašarų pakalnę, nors Dievui geriau žinot kaip yra iš tiesų. Būkite stiprūs, laikykitės. Tegul mažiukas gyvena nuolatos jūsų širdyse...
Suplanuokit antrą kūdikėlį, bet ne dėl to, kad jis pakeistų pirmąjį, nes jo niekas nepakeis, laimingai susilaukit jo, laimingai užauginkite, nors dabar ir sunku jums apie tai galvoti...