Knygos knygos knygos :)

Būtinai paskaitysiu! Jau vien dėl pavadinimo - dievinu šį L. van Bethoveno kūrinį, neseniai klausiau gyvai O ir Tolstojus, žinoma, yra Tolstojus...
Tolstojus man kažkuo primena mūsų A. Vienuolį - toks pat atidus, pastabus žvilgsnis į moters sielos gelmes. Sakyčiau, su užuojauta... Ar mums jos reikia? Šiais laikais, manau - nebe. Bet tada tai skambėjo labai aktualiai.
Vasaros pradžiai man labai tiko John Banville "Jūra". Puikus rašymo stilius. Labai gražu.

Tikrai buvo keistoka skaityti jo filosofinius pamąstymus apie moteris, nes šiais laikais nedaug kas taip ir bemąsto..
Tikrai nebloga knyga mano manymu

Gabriel Garcia Marquez “Apie meilę ir kitus demonus”

Savotiška, gražiai parašyta meilės istorija. Pagrindinei veikėjai dvylikametei mergaitei įkanda pasiutęs šuo ir jos tėvas atiduoda ją į vienuolyną, manydamas, kad tikėjimas ją išgydys. Tačiau vienuolyne ji pripažįstama apsėstąja ir naudodamiesi egzorcizmo apeigomis, bando iš jos išvaryti velnią. Tarp jos ir ją lankančio dvasininko užgimsta meilė. Truputį sunku įsivaizduoti kokia gali būti meilė tarp dvylikos metų mergaitės ir virš trisdešimties dvasininko. Tačiau meilė atrodo labai tyra ir graži, tad nekyla jokių klausimų.

Sutapimas, kad vakar tik perskaičiusi knygą, pamačiau, kad per TV tą patį vakarą rodys knygos ekranizaciją. Tačiau filmas pasirodė daug tamsesni nei pati knyga, kuri yra daug nuotaikingesnė, šviesesnė.

Šiuo metu skaitau "Lolitą", trečdalį jau įveikiau, na patinka, įtraukė
Vakar pagaliau įsigijau dvi Kingo knygas: "Kerė" ir "Kudžas". Vis praeidavau bibliotekoje pro jas, galvodama, kad šiuo metu yra kitų knygų, kurias noriu perskaityti, tad dabar galėsiu laisvai susipažinti su Kingo kūryba

Labukas, pagaliau pabaigiau knygą- sunkoka, įdomi

Danielis Štainas, vertėjas
Liudmila Ulickaja

Tikriausiai prieš pradėdama savo atsiliepimą turėčiau pažymėti, jog knygos anotacija mane buvo nuteikusi dvejopai. Iš esmės, nemėgstu žydų tematikos. Nepagalvokite nieko pikto, tačiau turiu susiformavusią savo nuomonę, kurią dar labiau sustiprina pastarųjų metų įvykiai mūsų šalyje. Kita vertus, pasirodė ir įdomu. Tik tad įdomumas/ smalsumas buvo persmelktas baime nusivilti knyga …

Knygos ašis- vienuolis, žydas, vėliau apsikrikštijęs krikščionių kunigas- Danielis Štainas. Vertėjas iš didžiosios raidės, nes jo gyvenimo pašaukimas buvo būti tarpininku tarp susipriešinusių tautų ir religijų, o kartais, atrodytų, netgi tarp Dievo ir žmogaus. Sudėtingai ir painiai derindama atsiminimų, dienoraščių, laiškų formas autorė laviruoja tarp Danielio ir aplinkui jį supančių žmonių. Iš pradžių galvojau, jog negalėsiu knygos skaityti, nes nelabai mėgstu laiškų/ dienoraščio tipo knygas, o ir tema taip pat buvo minusiukas mano akyse. Tačiau skaičiau toliau. Įdomu jog prieš mane skaitęs skaitytojas (knyga paimta iš bibliotekos) knygą skaitė savitu būdu- braukdamas kiekvieną eilutę pieštuku. Ties dvidešimtuoju pulslapiu prirašyta daug klaustukų, ties keturiasdešimtuoju- pieštuku užrašyta pastaba ,,ką ji čia rašo” ties penkiasdešimtuoju- pieštuko žymės nutrūksta. Tikriausiai trūko ir kantrybė….Manoji trūko ties ketvirtosios dalies viduriu. Man pasirodė, jog autorė pernelyg pasidavė religinių klausimų nagrinėjimui, aiškinimui. Tokio pobūdžio (grožinės literatūros) knygai tai per daug gilu, per daug sausa, vietomis per daug emocinga ir subjektyvu.

Tai knyga apie ,, gyvenimo vertę, pamintą į purvą, apie laisvę, kuri nedaug kam reikalinga, apie Dievą, kurio vis mažiau mūsų gyvenime, apie pastangas iškrapštyti Dievą iš apšiurusių žodžių, iš viso to bažnytinio šiukšlyno ir savyje užsisklendusio gyvenimo.” Mane sužavėjo pats Danielio Štaino personažas (o juk realiame gyvenime jis turi prototipą, realų žmogų- Oswaldą Rufeiseną), jo tiesiog dieviška išmintis. Kaskart gaudžiau eilutes, kuriose Danielis dalijo savo patarimus ir patirtį pas jį atėjusiems žmonėms: merginai, kuri mylėjo vedusį, mergaitei, kuri nenorėjo savo kūdikio, vyrui, kuris įvykdė žmogžudystę…. Jei galėčiau atsukti laiką atgal norėčiau susitikti su juo, Danieliumi, nes man jis pasirodė idealus nuodėmklausys, tiksliau širdies balso- klausys. Nes man nesvarbu, kas kur ir kaip tiki, svarbu, kad jis geba klausyti, patarti ir protingai nuoširdžiai padėti… ,,Kai mūsų žemė apšiurs ir bus susukta kaip senas kilimas, kai pliki kaulai prisikels- mus teis ne už tai, kokia kalba mes meldėmės, o už tai, ar mes atradom savo širdyse atjautos ir gailesčio. Štai ir visas tikslas. Kito neturime”.

Prisipažinsiu, nors esu nemažai perskaičiusi, šią knygą ,,krimtau” ilgai, kelis kartus norėjau padėti į šoną, nes tai knyga, reikalaujanti ypatingo susikaupimo, supratimo, kultūros, teologijos, sociologijos žinių. Ir nors man ,,religinių” motyvų pasirodė per daug, tai negali būti akmuo į rašytojos daržą. Tiesiog man buvo per daug. O darbo įdėta labai daug, man net sunku suvokti, kiek daug medžiagos autorė turėjo surinkti, aprobuoti ir viską sudėti į painius laiškus, atsiminimus, protokolus, dokumentus taip, jog gautųsi vientisas, rišlus ir (tai svarbiausia skaitytojui) įdomus. Bet, kaip viename interviu sako pati rašytoja, dirbanti biologe, ,,Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai – žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno…” Šią knygą savo galvos lentynoje dedu prie sunkiosios artilerijos. Ten yra jau keltas tokių- sunkiasvorių ši puikiai tinka- sunki, bet savotiškai įdomi. Nors Ulickaja ir pažymi, jog rašydama šią knygą pasilieka ,,visiškos nesėkmės teisę”, to tikrai neatsitiks- ji jau rado savo gerbėjų savo šalyje ir užsienyje. Aš, manau, ieškosiu ir kitų jos knygų .

Ką apskritai vadiname stebuklais? Tai, ko niekas anksčiau neregėjo, kas niekados nenutiko? Tai, kas išsprūsta iš mūsų patirties ribų? Kas prieštarauja sveikam protui? Kas mažai tikėtina arba nutinka taip retai, kad nėra net liudininkų? [...] Stebuklas atpažįstamas iš to, kad jį padaro Dievas. Ar tai reiškia, kad stebuklas negali nutikti netikintiesiems? Ne, nereiškia. Nes netikinčio žmogaus protas taip sukurtas, kad jis stebuklą aiškins remdamasis natūraliomis priežastimis, tikimybių teorija arba išimtimi iš taisyklės. Tikinčiam žmogui stebuklas- tai Dievo įsikišimas į natūralią įvykių tėkmę, todėl tikintis žmogus džiaigiasi ir dėkoja, kai nutinka stebuklas.

p.s Kiekviena knyga laukia savo laiko. Man labai patinka vieno knyginio blog`o pavadinimas- Good books still sleep… Tikrai, geros knygos tiesiog snaudžia ir laukia tik tinkamo laiko, kada prabusti. Todėl pagalvojau, kokiom akimirkom tiktų ši knyga. Viename tinklalapyje radau atsiliepimą, jog ,, kuo daugiau žmonių turėtu perskaityti šią knygą butent dabar, kada vėl kelia galvą nacionalai-fašistai.” (citata), tačiau aš linkusi nesutikti. Pats Danielis nebuvo linkęs skirstyti žmones į žydus- nežydus, baltus- juodus, blogus- gerus, jis tiesiog norėjo skleisti gėrį ir supratimą. ,,Pasaulyje, kurį paveldėjome, pernelyg daug priešiškumo. Po to, kai baigėsi paskutinysis karas Europoje, atrodė, kad jau neįmanoma sukaupti didesnės neapykantos, kuri buvo sukaupta tais metais. Tačiau neapykantos liko ne mažiau. Niekas nieko nepamiršo, niekas niekam nenori atleisti. Atleisti iš tiesų yra labai sunku …”

------
sorry, kad daug, tiesiog perkopinau iš savo blog`o

Vladimiras Nabokovas "Lolita"

Keista, tačiau tokią ne visai lengvo turinio knygą, perskaičiau per vieną dieną, nes labai įtraukė. Deja, į pabaigą ši istorija mane “paleido”.

Istorija sukelia dviprasmiškus jausmus, nes ją pasakoja suaugęs vyras, kuris tvirkino dar labai jaunas paaugles, kurias jis vadina nimfetėmis. Tačiau per tą labai atvirą, nuoširdų pirmo asmens kalbėjimą, sunku nesižavėti, nemėgti pagrindinio herojaus Humberto Humberto. Iš kitos pusės, tai juk grynų gryniausios maniako rašliavos, kuris nenori tik pasinaudoti dvylikamete Lolita, bet ją pamilsta, dievina, yra jos apsėstas.

Negalima visos kaltės suversti Humbertui Humbertui, juk Lolita taip pat nuo pat pradžių jį vilioji taip, kaip moka vilioti dvylikametės nimfetės. Iš pradžių ji naiviai juo žavėjosi, tam tikra prasme mylėjo, tačiau paaugusi pradėjo jo neapkęsti ir vadinti iškrypėliu, ištvirkėliu.

“Lolita” patiko, net labai, tačiau pabaiga man kažkaip nesiderino su visu turiniu, tikėjausi stipresnės pabaigos.

o man šlykšti ta knyga,nenoriu net prisiliest prie jos.


Tony Parsons "Gyvenimas iš naujo" - labai patiko Šiuo metu norėjos kažkokios paprastos,gyvenimiškos knygos,be jokių išvedžiojimų. Patinka Parsons'o knygos,ši jau antra perskaityta.Rašoma apie vyrą,kuriam persodina širdį,ir kaip pasikeičia jo artimųjų,jo paties gyvenimas .Tai knyga apie meilę : meilę moteriai,meilę vaikams,meilę gyvenimui...

ar skaitei ir pasirodė šlykšti ar iš aprašymo? aš net nebuvau skaičius apie ką ji, įsivaizdavau kažką panašaus į filmą "Lilija amžinai" ir gerai, kad aprašymo neskaičiau, nes gal ir nebūčiau susigundžius šia knyga beskaitant sustodavau ir pagalvodavau, kas per iškrypimas, gryna pedofilija.. kaip bebūtų, knyga labai patiko

skaičiau.Kai turi vaikų,tokie dalykai verčia šlykštėtis.Kodėl knygos,kuriose pilna smurto,šlykštybių yra baisiausiai išaukštinamos,apdovanojamos ir pan.?O gera knyga taip ir lieka nepastebėta.
Tokie laikai,nieko nepadarysi

Gal dėl to, kad smurto ir šlykšybių pilna aplink mus? Tai yra realybė, nuo kurios nepasislėpsi slėpdamas knygas.

Prisiduodu:
I. Simonaitytė "Pavasarių audroj" ir "Be tėvo"
Prieš kelias dienas pradėjau "Čiauškutę", bet kažkaip nejudu į priekį. Radusi šią knygą ne vienos skaitytojos knygų sąrašuose, susigundžiau paskaityti. Jei artimiausiu metu neužsikabinsiu, tai atiduosiu atgal i biblioteką.
Pasiilgau Simonaitytės vargstančių lietuvininkų Planuose Simonaitytės "o buvo taip..."

as ja irgi skaiciau, dukrai tuo metu buvo gal 2 metukai. speju jei netureciau vaiku - butu kitoks ispudis buves, o dabar ta dieda pasmaugt norejosi
Papildyta:

ir prilygsta, ir perspjauna sakyciau

Patricia Scanlan "Dvigubas džiaugsmas"- romanas apie kelis nedidelio miestelio gyventojus- draugystė, meilės reikalai, karjera ir panašūs dalykai. Paprasta, "buitiška" knyga be jokių pretenzijų į rimtą literatūrą. Kadangi jau senokai panašią buvau skaičiusi, tai visai gerai suėjo.

Ami McKay "Gimdymo namai"- dauguma jau ją skaičiusios, pagaliau ir aš prisiruošiau. Užėjo staigiai noras, tai mečiau kitas ir greit perskaičiau, kol tas noras nedingo. Patiko, visai įdomi, labai moteriška (gal net per daug) knyga. Man kai kuo priminė Allende.

Gabriel Garcia Marquez "Apie meilę ir kitus demonus"- Ebru ką tik ją aprašė, tai daug nesiplėsiu. Gražiai, meistriškai parašyta, spalvinga istorija. Prikišti nieko kaip ir neturiu, bet vis tiek didelio įspūdžio ji man nepaliko. Nežinau, atspari aš Marquezo literatūriniams kerams. Jau ketvirta jo knyga, ir nors visos tikrai buvo geros, bet kažkaip asmeniškai manęs nė viena nepalietė.

Pagaliau apsisprendžiau dėl Kevin Brooks "Lukas". Nebeskaitysiu toliau. Vos tik pagalvoju, iškart viskas viduj ima priešintis. Todėl jei kas jos norit, PADOVANOSIU.

Kerstin Thorvall 'Jaunystės atabradai" ir "Nerimo šešėlyje" - senokai skaičiau tokią knygą,kad taip būtų sunervinus,tiksliau ,knygos herojė.Taip norėjos kartais šveist į sieną knygą.Pasakojama kelių kartų,motinos ir dukters istorija.Motina tiek priklausoma nuo savo įsitikinimų,auklėjimo,tikėjimo, kad ne tik sau,bet dar ir dukrai gyvenimą sugadino.Gal kam ir nusibodau,bet aš vėl apie šlykštumą buvo tokių scenų,brr...buvo galima kažkaip ir subtiliau aprašyt
Na,bet galima ir iš kitos pusės pažiūrėt,su psichikos ligoniais taip ir būna.
Keista,kad nėra išleista trečia knyga,o tai dabar taip noris sužinot kas toliau

Patricia Highsmith „Talentingasis misteris Riplis“ - lengva knyga,per dieną ir suskaičiau,vietomis įdomi,vietomis nelabai,toks lengvas detektyvas.Filmo dabar nelabai atgaminu,bet man rodos,kad įdomesnis nei knyga,reiks kada vėl pažiūrėt.