Labas,
Jau gal apie kai kurias ir pasakojau, bet dabar prisėdau parašyti, taigi perskaičiau:
Česlavas Milošas. Isos slėnis. 8-oji knygų iššūkio knyga, kaip ir neatsilieku, bet lietuviškos tematikos knygų jau nebeliko
Šis romanas ypatingai tiko knygų iššūkiui kokį dešimtmetį tiesiog pragulėjo lentynoje ir badė akis. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, nes atradau naują, man dar neskaitytą autorių.
Knyga patiko. Pirmiausia sudomino veiksmo vieta ir laikotarpis Lietuva dar ikisovietiniais metais. Pradėjus skaityti įtraukė veikėjai ir pasakojimas. Tai mažo berniuko, laikinai gyvenančio pas senelius ir laukiančio grįžtant tėvų, gyvenimas suaugusio rašytojo akimis.
Romanas nestandartinis: sudarytas tarsi iš tokių atskirų siužetų, kuriuos jungia bendri veikėjai. Knygos vienu prisėdimu neperskaityti, puslapiai verčiasi lėčiau, nei norėtųsi, tekstą norisi skaitinėti. Knyga man labiausiai ir patiko ne tiek turiniu, kiek jo pateikimu.
Vaikystė žinoma yra unikalus metas. Visokių atsitikimų ir atsiminimų galėčiau papasakoti dar daugiau už knygos veikėją. Ir tikrai ne tik aš. Bet papasakoti gražiau, nei knygoje? Vargu. Todėl ir verta paskaityti visiems, vertinantiems kokybišką tekstą.
Jau minėtas R
omualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis. A
r šunys žino apie senatvę? Ar tiktai jaučia, kad yra nebe tokie, kaip anksčiau, bet nesupranta dėl ko? (psl. 160).
Ne, čia ne šunų auginimo vadovėlis. Ir ne kokia nors patarimų knyga. Tiesiog net neįsivaizdavau, kad galima parašyti tokią nuoširdžią knygą savo nuosavam šuniui vokiečių tigriniam bokseriui Buliui. Gerai, kaip šeimininkas rašytojas. Ir dar ne bet koks, o geras rašytojas.
Yra vienas klausimas, kurio aš labai nemėgstu: o kokie tau buvo praėję metai? Kartais to paklausia svetimas žmogus, o jeigu nepaklausia, vieną dieną esi priverstas užduoti šį klausimą pačiam sau:
Ai, žinai, nekokie
Niekur nebuvau išvažiavęs, du kartus gulėjau ligoninėje, šiaip visą laiką sėdėjau kambary. Kažką rašiau, bet knygos taip ir neišleidau, kažką galvojau, kažką kasdien veikiau, o ką net pasakyti negalėčiau. Visokius niekus.
O jeigu šito paklaustum Bulio, ir jis mokėtų kalbėti, ką jis atsakytų? Ar tik neatsakytų šitaip:
Man šitie metai neprabėgo tuščiai. Aš kiekvieną dieną labai mylėjau savo šeimininką. (psl. 161).Ir knyga ne tik apie Bulį: ji ir apie draugystę, apie meilę apie ištikimybę. Apie žmogaus ir keturkojo ryšį. Visam gyvenimui.
Paskaityk.
Ir labiausiai patikusi
Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Labai patiko. Iš pradžių pamaniusi, kad bus eilinė nieko verta reklama, likau visiškai sužavėta. Ir turiniu ir tekstu.
Tiesa, net sunkoka būtų trumpai apibūdinti knygą. Apie ką ji spręsti kiekvienam. Ji gali būti ir nuskurdusios rusų kilmės šeimos istorija Anglijoje, ir savitas moters raganos paveikslas šiuolaikinėje visuomenėje.
Bet man labiausiai patiko, kad ji dar ir apie tuos, kurie yra ne tokie, kaip visi. Apie keistuolius. Kuriems ir tenka griebtis nebylystės, kerų, Žoliaknygės, paslaptingo susirašinėjimo dienoraščiais ir dar neaišku ko. Nes kaip kitaip išgyventi suakmenėjusioje, keistuolius pasmerkusioje visuomenėje?
Įdomi, graži, ir gera knyga.
Dabar skaitau forume minimą
Diana Gabaldon. Svetimšalė. Meilės labirinte. IV. Keista, bet net po Akmeninių klevų, man visai patinka, skaitau taip su vėjeliu, dzin, kad ten visiška priešingybė ankščiau minėtąjai.
Nieko negaliu su savim padaryti - man laaabai patinka britų klasika. Labiausiai patiko ta dalis, kai pasakoja tarnas Betridžas - ta jo tikra britiška ironija - mylimiausias mano personažas. Tikrai geras detektyvas be kraujo, muštynių ir sekso. Būtinai paieškosiu ir "Moters baltais drabužiais".
Skaitant taip ir stovėjo prieš akis BBC serialo aktoriai.
