Eimante, aš daryčiau taip - nusipirkčiau tikrai gero substrato, kuris skirtas būtent phalaenopsiams. kai jau jį turėčiau traukčiau visas orchidėjas lauk kuo greičiau. Apžiūrėčiau šaknis, visas negyvas nukarpyčiau, palaukčiau kol apdžius (galiukus galima apibarstyt cinamonu, bet aš visad tingiu su juo terliotis, tai tiesiog nukarpiusi pusvalandį ar valandą palieku gulėt plikom šaknim (čia ne kokia pelargonija ir niekas nenutiks plikoms šaknims nei per pusvalandį, nei per valandą).
Kai jau operacija ir pooperacinis laikotarpis būtų baigti sodinčiau į naują, ir tikrai gerą substratą. Rekomenduočiau į permatomą vazonėlį, o jį statyt jau į nepermatomą. Po pasodinimo nelaistyti kokią savaitę, kad visi sosinimo metu patirit mikroįbrėžimai užsitrauktų ir šaknys nepasigautų puvinio.
Dar sodinimo metu kuo arčiau augalo (ne palei vazonėlio kraštą) , bet nepažeidžiant šaknų įsmeigčiau pagaliuką (per visą vazono gylį, bet kad būtų per porą cm išlindęs virš substrato) - pagal jį ateity ypač lengva orientuotis kada laistyti gėlę.
Ir viskas - seni, pažeisti lapai su laiku nukris, nauji išaugs, o jei augalas turi gyvų šaknų, bet senojo skrotelė pažeista, tai kažkur iš šono išleis naują vaikiuką - keikį.
Paskutinis ir sakyčiau svarbiausias dalykas - išmokti laistyti su saiku, nes orchidėjos ne palargonijos - geriau mažiau apie jas šokinėt, o tuo pačiu ir laistyt, nei per daug

Ir su tręšimu nepersistengt - kažkodėl visi ir visad nori viską būtinai tręšt - nuo tujų iki orchidėjų.
Tai taip, trąšų reikia, bet sveikam augančiam augalui. Trąšos suvargusiam phalaenopsiui tas pats kas cepelinai po skrandžio operacijos
...............
saigha, asmeniškai man gražu visad kuo didesni bet kokių gėlių kupstai ir automatiškai daugiau žiedų. Aš nieko nedalinčiau - daug gražiau vešlus keras iš kelių augalų - bent jau man