Labai originali mintis meškutyje, turbūt Lietuvoj dar nėra, nematyta idėja, bet tikrai nors tokiu būdu galima apsikabinti...
Labai man dabar trūksta apsikabint, būčiuot, visada tik kartu mes būdavom, niekur nepaleisdavo manęs... man ji buvo viskas viename ir dukra ir sesė ir draugė, nes pati esu viena, nei brolių seserų nei giminių nieko neturiu tik ją vieną tuėjau, taip ir likau su savo mama vienos, ji buvo visas mūsų gyvenimas, džiaugsmas ir tokia protinga ji buvo, verkiu...

o ką kalbėt apie mano mamą ji irgi buvo sūnų palaidojus, o čia vienintelė mylima anūkė buvo, o dabar nieko... tokia tuštuma... o naktim iš vis miegot nenoriu eit nes neužmiegu, vien tik apie savo dukrytę galvoju...

labai sunku, kad intubuota buvo, ji dar taip norėjo man kažką pasakyti tą paskutinę dieną, o prieš reanimaciją vežant kaip nujausdama verkė nepaleido manęs tik "nenoriu - noriu būti tik su tavimi" taip rėkė, nors jau trečias kartas reanimacijoje jos buvo ir paskutinis... be galo sunku matyti, tiek kankinta, šitiek kančių, skausmo iškentusi ir toks jos žiaurus likimas, o taip ji norėjo gyventi, tiek planų turėjo, plyšta širdis man būnant be jos...