Jungiamės ir mes i akiniuočių būrelį

Rugsėjo mėn išsiprašiau iš šeimos gydytojos siuntimą pasitikrint akytes profilaktiškai- tikrai nieko neįtariau, tiesiog keista buvo, kad gydytoja dar nė karto nesiuntė tikrinti akyčių, nors vaikui jau 5m...

Na ir ką gi, dideliausiam mano liūdesiui- toliaregystė, ir didelė

viena akytė + 8,25, kita +6,5... dar nusistebėjo okulistė, kad vaikas nežvairuoja, sakė , su tokia toliaregyste jau seniai turėjo žvairas būt, tai pasidžiaugė, kad akių raumenys stiprūs. Išrašė akinukus, aš iškart juos ir užsakiau. Paskui kai atsitokėjau, nutariau dar vienos nuomonės išklausyt- o gal klaida, o gal...o gal.. nu negali gi būti mano vaikui taip

Deja, kita gydytoja patvirtino tą patį. Kiek čia skaičiau jūsų pasisakymus, turbūt visos per tą patį perėjo- iš pradžių nesuvoki, paskui neigi, galiausiai susitaikai. Aišku, skaudžiausia tai, kad šitas dalykas visam gyvenimui

Jokių vilčių man nieks nesuteikė, tik tiek, kad sakė, GALI sumažėti laikui bėgant. Bet tokia didelė toliaregystė, kaip maniškio, pilnai niekad neišnyks

Pirmom dienom labai širdį skaudėjo , kai tik pradėjo nešiot akinukus. Labai bijojau, kad kiti vaikai kieme ar darželyje pradės šaipytis, bet nieko panašaus neįvyko , visi tik labai norėjo pasimatuoti

Dabar laukiu mokyklos, irgi su baime- vaikai ten didesni, ir visokių jų būna. O mano mažius labai švelnaus būdo, gerietis toks

Neseniai persikraustėm į Vilnių, apsilankėm vėl pas okulistę- sakė, šiek tiek pagerėjo, reik ir toliau akinukus nešiot ir vieną akytę, tą geresnę, dengti, kad tinginukė daugiau darbo gautų ir vėl po 3 mėn apsilankyt.
Susutaikiau jau su ta bėdele, ir gražus man mano zuikis profesoriukas, bet tikiuosi , kad nors kiek mūsų akytės pasitaisys, kad bent tie akinių stiklai nebūtų tokie stori...