esu vienturtė todėl mama rūpinsiuos viena. tikrai neatiduosiu į jokias prieglaudas, kad ir kaip sunku būtų, ne tam ji man atidavė visą gyvenimą, kad vėliau ja atsikratyčiau. be to ji man pavyzdys kaip reikia rūpintis neįgaliais ir senais žmonėmis. kai susirgo mano tėtis ir dvejus metus nesikėlė iš lovos, mama jį slaugė rūpinosi. vėliau šešerius metus rūpinosi, slaugė savo anytą.
QUOTE(Una Li @ 2007 06 19, 21:00)
Aš irgi galvoju, kad vėžys geriau, nes jis suėda tik kūną, o va alzheimeris nieko iš žmogaus nebepalieka... Ir labai suprantu tavo tėvą, jo bendraamžiai kitaip gyvena, visą dieną praleisti su tokiu ligoniu tikrai sunku. Būtų labai gerai jei rastumėt pagalbos kursus.
Dėl paveldėjimo nesisielok, kas ten žino kaip yra iš tikrųjų ir kuriuose procentuose tu esi. Labai skaudu, kad vaikai visa tai mato, bet jie kažkaip sugeba užmiršti nemalonius prisiminimus iš vaikystės. Kažkur skaičiau, kad vaikų atmintis tiesiog nefiksuoja nemalonių prisiminimų.
Stiprybės jums, stenkis kaip nors paguosti savo tėtį, pasakyti, kaip labai jį myli ir didžiuojiesi tuo, kaip jis slaugo mamą.
Dėl paveldėjimo nesisielok, kas ten žino kaip yra iš tikrųjų ir kuriuose procentuose tu esi. Labai skaudu, kad vaikai visa tai mato, bet jie kažkaip sugeba užmiršti nemalonius prisiminimus iš vaikystės. Kažkur skaičiau, kad vaikų atmintis tiesiog nefiksuoja nemalonių prisiminimų.
Stiprybės jums, stenkis kaip nors paguosti savo tėtį, pasakyti, kaip labai jį myli ir didžiuojiesi tuo, kaip jis slaugo mamą.
Mazius kazkaip dar neima i galva. Tik jau pardeda gyventi suaugusio rupesteliais. Nu einam babos maudyti sako
As ir tikiuosi, kad jiems tai zenklo nepaliks, tik vat mociutes realiai neturi. Nu ir vel as cia graudentis 
QUOTE(Alan @ 2007 06 19, 21:37)
Ajb, aš apie tą paveldėjimą net negalvoju. Negalvok ir tu 
Tai kas gi tuomet mums beliktų?.. Kilpa ant kaklo?... Na, jau ne.
Mano mama mirė nuo Parkinsono plius išeminės galvos kraujagyslių ligos. Tėčiui štai Alzheimeris. Na, pavadinimai skirtingi, požymiai labai panašūs. Giminėj niekad nieko panašaus nebuvo - nei vienoj, nei kitoj. Jiedu šitų ligų nepaveldėjo. O jei paveldėjo - tai iš tolių toliausių.
Šnekėjaus su tėčio psichologe ir psichiatre - apie tuos 60 procentų nei viena, nei kita rimtai nekalbėjo. Šitų ligų priežastys tebėr tiriamos, tamsus čia miškas. Viena iš prielaidų - netgi Černobylio katastrofa, galėjusi įtakoti kažkokius smegenų centrus... Maniškiai anom dienom abu buvo soduose, dirbo, tad tokios galimybės neatmetu. Tad ir tu verčiau apsiramink.
Susiimkit kaip nors ir išleiskit tėtį paatostogauti - Lai nors kelioms dienoms ištrūksta kur nors pas gimines ar sanatorijon kokion. Ir ieškokit nuolatinės slaugės - duokit skelbimus į laikraščius, paklausinėkit pažįstamų, dirbančių ligoninėse - geriausi būtų pensijon išeinanti med. sesuo. Klijuokit skelbimus. Darykit viską. Išeičių yra. Nepasiduok tik nevilčiai. Nesugniužk.
Tai kas gi tuomet mums beliktų?.. Kilpa ant kaklo?... Na, jau ne.
Mano mama mirė nuo Parkinsono plius išeminės galvos kraujagyslių ligos. Tėčiui štai Alzheimeris. Na, pavadinimai skirtingi, požymiai labai panašūs. Giminėj niekad nieko panašaus nebuvo - nei vienoj, nei kitoj. Jiedu šitų ligų nepaveldėjo. O jei paveldėjo - tai iš tolių toliausių.
Šnekėjaus su tėčio psichologe ir psichiatre - apie tuos 60 procentų nei viena, nei kita rimtai nekalbėjo. Šitų ligų priežastys tebėr tiriamos, tamsus čia miškas. Viena iš prielaidų - netgi Černobylio katastrofa, galėjusi įtakoti kažkokius smegenų centrus... Maniškiai anom dienom abu buvo soduose, dirbo, tad tokios galimybės neatmetu. Tad ir tu verčiau apsiramink.
Susiimkit kaip nors ir išleiskit tėtį paatostogauti - Lai nors kelioms dienoms ištrūksta kur nors pas gimines ar sanatorijon kokion. Ir ieškokit nuolatinės slaugės - duokit skelbimus į laikraščius, paklausinėkit pažįstamų, dirbančių ligoninėse - geriausi būtų pensijon išeinanti med. sesuo. Klijuokit skelbimus. Darykit viską. Išeičių yra. Nepasiduok tik nevilčiai. Nesugniužk.
Vat del cernobylio idomi versija, ir gal net reali. Nes 1 % zmoniu tesuserga tokiam amziuj. Sunku suvokti, kad tavo mama papuole i ta 1%
Aciu jums uz palaikyma
Nepalusiu, tik jau buvo momentas kai taip norisi issisneketi taip, kad nebuvo kur detis. O norejosi butent su tuo, kam tai pazistama. Jusu optimizmas pats geriauisas vaistas. Siandien jau is viso lengviau, mintys visai kitos. Sestadieni atostogos, o per jas pagalvosiu ka cia su tete daryti ...Alan, dar tu man is tu kursu pasakyk, ar toki zmogu galima barti, ar su juo elgtis nuolaidziai?
Ajb - nuo barimo susilaikykit, kiek tik galit. Taigi jie tarsi maži vaikai - juk beveik ir nesuvokia, ką daro. Ir didžiuma tų iškrečiamų nesąmonių (karpymai, renginėjimaisi, pakavimai, ardymai ir t.t.) tėra ligos požymiai. Žinai, man atrodo, kad tai ir yra svarbiausia. Jei visi artimieji įsisąmonintų, kad tas sergantis žmogus tikrai ne iš blogos valios, tikrai ne tyčia, kad tai tik liga - gal lengviau, atlaidžiau į viską reaguotų.
Taigi slaugė tam ir reikalinga - kad nuolatos būtų šalia. Šitom ligom sergantys žmonės nejaučia jokių skausmų (na, bent jau mano atveju), dažnai būna itin aktyvūs, todėl gali prikrėsti įvairiausių dalykų.
Atlaidumo, ajb, atlaidumo... Mes stengiamės daug ką nuleisti juokais. Kai pavyksta - ir tėtis pasijunta geriau.
Na, o kai slaugiau, o paskui laidojau mamą, mano dukružė dar nebuvo mokyklinė -tačiau beveik visad buvo šalia, pagelbėjo, kiek pajėgdama. Nėmaž to nesigailiu. Jos prisiminimuose nėr sveikos mamutės, tik serganti, tačiau atjautos mergytė tikrai išmoko - ir dabar mūsų situaciją vertina tikrai supratingai. Tad nesijaudink, jog vaikai mato ligonį - mano manymu, geriau lai mato sunkų ligonį, nei kokį pijoką, sadistą tėva. Toks gyvenimas. Mūsų gyvenimas.
Na, aš taip pat gavau kelias savaites atostogų - tėčiu žadėjo pasirūpinti brolis. Na, ir slaugė, regis, nuoširdžiai stengiasi pagelbėti... Žodžiu, šiandienai savo problemas tarsi apsprendžiau. Nuo penktadienio nebeužsuksiu ir čionai - tad iki pasimatymo, mielosios. Laikykitės. Pailsėkit, atgaukit jėgas. iki!
Taigi slaugė tam ir reikalinga - kad nuolatos būtų šalia. Šitom ligom sergantys žmonės nejaučia jokių skausmų (na, bent jau mano atveju), dažnai būna itin aktyvūs, todėl gali prikrėsti įvairiausių dalykų.
Atlaidumo, ajb, atlaidumo... Mes stengiamės daug ką nuleisti juokais. Kai pavyksta - ir tėtis pasijunta geriau.
Na, o kai slaugiau, o paskui laidojau mamą, mano dukružė dar nebuvo mokyklinė -tačiau beveik visad buvo šalia, pagelbėjo, kiek pajėgdama. Nėmaž to nesigailiu. Jos prisiminimuose nėr sveikos mamutės, tik serganti, tačiau atjautos mergytė tikrai išmoko - ir dabar mūsų situaciją vertina tikrai supratingai. Tad nesijaudink, jog vaikai mato ligonį - mano manymu, geriau lai mato sunkų ligonį, nei kokį pijoką, sadistą tėva. Toks gyvenimas. Mūsų gyvenimas.
Na, aš taip pat gavau kelias savaites atostogų - tėčiu žadėjo pasirūpinti brolis. Na, ir slaugė, regis, nuoširdžiai stengiasi pagelbėti... Žodžiu, šiandienai savo problemas tarsi apsprendžiau. Nuo penktadienio nebeužsuksiu ir čionai - tad iki pasimatymo, mielosios. Laikykitės. Pailsėkit, atgaukit jėgas. iki!
QUOTE(Alan @ 2007 06 20, 09:21)
Ajb - nuo barimo susilaikykit, kiek tik galit. Taigi jie tarsi maži vaikai - juk beveik ir nesuvokia, ką daro. Ir didžiuma tų iškrečiamų nesąmonių (karpymai, renginėjimaisi, pakavimai, ardymai ir t.t.) tėra ligos požymiai. Žinai, man atrodo, kad tai ir yra svarbiausia. Jei visi artimieji įsisąmonintų, kad tas sergantis žmogus tikrai ne iš blogos valios, tikrai ne tyčia, kad tai tik liga - gal lengviau, atlaidžiau į viską reaguotų.
Geru tau atostogus
Ir labai aciu uz patarimus. Musu seimoje kol kas as viena ir neiseinu is pusiausvyros 
Sese turiu jaunesne, nors ne tokia ir jauna. Ji nesuvokia mamos ligos. Jau pavargau jai aiskinti. Galvoju gal tegu dar pagyvena stirpiai nesgilindama i viska. O gal jos tas atsiribijimas tam tikra apsauga nuo sito skausmo. Nezinau Tetes tik va beda, kad jis irgi dar nesuvokia, kad jau slaugo visiska ligoni, ir burba ant jos nuolat. Kai jam ka sakai, jis sako, pabandykit jus visa diena ir t.t. Na zodziu manau reikia jam papulti i ta psicholgine grupe butinai. Turesiu laiko pasidomesiu tuo.Aciu Alan labai labai uz palaikyma
Viena tik, mano mama energijos neturi del tu galvos skausmu, o vat siaip jokios ligos nelimpa (tpiu tpiu tpiu), t.y. gripai, slogos ir t.t. keista, bet skaiciau, kad butent taip siems zmonems ir buna
SOS reikia pagalbos Šiauliuose ..... gal kas paskaito šia tema iš šiauliečių... ( va parašiau taip gal kas parašys 
) (pagalba reikalinga susijusi su šia tema....)
( va parašiau taip gal kas parašys ) (pagalba reikalinga susijusi su šia tema....)
QUOTE(Alan @ 2007 06 20, 10:21)
Na, o kai slaugiau, o paskui laidojau mamą, mano dukružė dar nebuvo mokyklinė -tačiau beveik visad buvo šalia, pagelbėjo, kiek pajėgdama. Nėmaž to nesigailiu. Jos prisiminimuose nėr sveikos mamutės, tik serganti, tačiau atjautos mergytė tikrai išmoko - ir dabar mūsų situaciją vertina tikrai supratingai. Tad nesijaudink, jog vaikai mato ligonį - mano manymu, geriau lai mato sunkų ligonį, nei kokį pijoką, sadistą tėva. Toks gyvenimas. Mūsų gyvenimas.
Alan, labai sujaudino Tavo žodžiai. Net apsiverkiau...
Mano dukrytė irgi, deja, neprisimena sveikos močiutės.
Dukrai buvo devyneri, kai mirė mano mama...Stiprybės Tau, Alan.
Ačiū, Gytare...
Na, aš jau po atostogų - neplanuotų, užtat dar dešimt sykių smagesnių.
Tėtį prižiūrėjo slaugė, užsukdavo brolis - visos dienelės praėjo normaliai, tik manęs, sakė, labai pasiilgo... O aš sugrįžau pailsėjusi, kantresnė. Labai reikia retsykiais atsiplėšt nuo kasdienybės. Džiaugiuosi nepaprastai.
Kaip jums einasi, likimo draugės?.. Sėkmės visoms!
Na, aš jau po atostogų - neplanuotų, užtat dar dešimt sykių smagesnių.
Tėtį prižiūrėjo slaugė, užsukdavo brolis - visos dienelės praėjo normaliai, tik manęs, sakė, labai pasiilgo... O aš sugrįžau pailsėjusi, kantresnė. Labai reikia retsykiais atsiplėšt nuo kasdienybės. Džiaugiuosi nepaprastai.
Kaip jums einasi, likimo draugės?.. Sėkmės visoms!
Mano mama jau pusantru metu karsina savo mama...Tai tikrai labai sunkus darbas, ne tiek fizine, kiek psichologine prasme. Mano mociute labai retai ja bepazista. dazniausiai nesupranta, nei kas prie jos, nie kur guli, nei koks dabar metu laikas......daro viska po savim..pati jau net nebepavalgo.
mama mociute priziuri ir dabar gyvena kaime, zodziu mociutes namuose.Mama buvo priversta mesti darba. Kartu gyvena jos brolis, kuris istisai tik geria ir guli. Jis dar laiko gyvulius> Tai mamai, gyvuliu gaila, ji dar ir tuos turi apeit......Ir visada dar negera, visada dar apsaukta.......,iskeikta. Jeigu nori savaitgaliui kokiam gristi i namus pas mus, tai dar turi lankstytis pries broli ir broliene, kad isleistu, zodziu, kad mociute priziuretu. Visada lauzosi, maivosi, nors zino, kad kai mama gris, brolienei bus ikista 50 lt, uz tai kad pabuvo prie savo anytos. O kad ji istisai seria ju gyvulius tai cia nesiskaito, cia taip turi but. Broliene gyvena mieste, atvaziuoja tik savaitgaliais, o jei ko uzsiraukia...tai visai neatvaziuoja...
Nu zodziu mamai sitie metai, tiesiog isbraukti is gyvenimo, ir dar neaisku kiek laiko viskas taip tesis. Bet niekada negirdejau, kad ji skustusi, zodziu nesa savo kryziu ir tiek..........
O jos pacios nuomone apie tevu karsinima.........tai ji sako, senatvej kai nebegalesiu apsitarnaut, noreciau gyvent seneliu namuose. Sako, as turiu tik viena mergaite, ir jai uzkrausiu tokia nasta..... As manau, kad ji tikrai nusipelno, kad as ja karsinciau........ji del manes irgi ir naktim nemiegodavo, ir prisinervavo, ....Taciau jei jos pasirinkimas bus toks, kad nori i pensiona........as tikrai nepulsiu priestaraut........Nes as manau jai paciai bus geriau, kai matys savo dukra geros nuotaikos, o ne pikta ir suvargusia.....
kas liecia mano senatve, tai noreciau savo pacios dienas pabaigt pensione, bent man paciai dabar taip atrodo, negarantoju, kad ta nuomone nepasikeis....Taciau siuo metu manau, kad jau geriau buti su bendraamziais ir bendraminciais, nei jaustis svetimam, nusenusiam, ir matyt savo vaiku surauktus veidus.......Juk neikam nepaslaptis, kad seni zmones darosi savotiski, suvaikeja, ir jaunimui su jais daznai pritruksta kantrybes. Todel jau geriau mane lankytu pensione.....nei kiekviena diena gyvent ir jaustis kaip suniui penkta koja.......
mama mociute priziuri ir dabar gyvena kaime, zodziu mociutes namuose.Mama buvo priversta mesti darba. Kartu gyvena jos brolis, kuris istisai tik geria ir guli. Jis dar laiko gyvulius> Tai mamai, gyvuliu gaila, ji dar ir tuos turi apeit......Ir visada dar negera, visada dar apsaukta.......,iskeikta. Jeigu nori savaitgaliui kokiam gristi i namus pas mus, tai dar turi lankstytis pries broli ir broliene, kad isleistu, zodziu, kad mociute priziuretu. Visada lauzosi, maivosi, nors zino, kad kai mama gris, brolienei bus ikista 50 lt, uz tai kad pabuvo prie savo anytos. O kad ji istisai seria ju gyvulius tai cia nesiskaito, cia taip turi but. Broliene gyvena mieste, atvaziuoja tik savaitgaliais, o jei ko uzsiraukia...tai visai neatvaziuoja...
Nu zodziu mamai sitie metai, tiesiog isbraukti is gyvenimo, ir dar neaisku kiek laiko viskas taip tesis. Bet niekada negirdejau, kad ji skustusi, zodziu nesa savo kryziu ir tiek..........
O jos pacios nuomone apie tevu karsinima.........tai ji sako, senatvej kai nebegalesiu apsitarnaut, noreciau gyvent seneliu namuose. Sako, as turiu tik viena mergaite, ir jai uzkrausiu tokia nasta..... As manau, kad ji tikrai nusipelno, kad as ja karsinciau........ji del manes irgi ir naktim nemiegodavo, ir prisinervavo, ....Taciau jei jos pasirinkimas bus toks, kad nori i pensiona........as tikrai nepulsiu priestaraut........Nes as manau jai paciai bus geriau, kai matys savo dukra geros nuotaikos, o ne pikta ir suvargusia.....
kas liecia mano senatve, tai noreciau savo pacios dienas pabaigt pensione, bent man paciai dabar taip atrodo, negarantoju, kad ta nuomone nepasikeis....Taciau siuo metu manau, kad jau geriau buti su bendraamziais ir bendraminciais, nei jaustis svetimam, nusenusiam, ir matyt savo vaiku surauktus veidus.......Juk neikam nepaslaptis, kad seni zmones darosi savotiski, suvaikeja, ir jaunimui su jais daznai pritruksta kantrybes. Todel jau geriau mane lankytu pensione.....nei kiekviena diena gyvent ir jaustis kaip suniui penkta koja.......
QUOTE(Alan @ 2007 07 04, 15:19)
Na, aš jau po atostogų - neplanuotų, užtat dar dešimt sykių smagesnių.
Tėtį prižiūrėjo slaugė, užsukdavo brolis - visos dienelės praėjo normaliai, tik manęs, sakė, labai pasiilgo... O aš sugrįžau pailsėjusi, kantresnė. Labai reikia retsykiais atsiplėšt nuo kasdienybės. Džiaugiuosi nepaprastai.
Kaip jums einasi, likimo draugės?.. Sėkmės visoms!
Tėtį prižiūrėjo slaugė, užsukdavo brolis - visos dienelės praėjo normaliai, tik manęs, sakė, labai pasiilgo... O aš sugrįžau pailsėjusi, kantresnė. Labai reikia retsykiais atsiplėšt nuo kasdienybės. Džiaugiuosi nepaprastai.
Kaip jums einasi, likimo draugės?.. Sėkmės visoms!
Labai dėl tavęs džiaugiuosi, tie atokvėpiai labai reikalingi.
Pas mus dabar geras laikotarpis - aš atostogose, todėl turiu pakankamai laiko pasirūpinti mama, be to, šiuo metu, kaip gydytoja sako, naujienų neturiu - sergant vėžiu, kai galimas tik palaikomasis gydymas tai, ko gero, pati geriausia naujiena
.
QUOTE(Alan @ 2007 07 04, 14:19)
Na, aš jau po atostogų - neplanuotų, užtat dar dešimt sykių smagesnių.
Tėtį prižiūrėjo slaugė, užsukdavo brolis - visos dienelės praėjo normaliai, tik manęs, sakė, labai pasiilgo... O aš sugrįžau pailsėjusi, kantresnė. Labai reikia retsykiais atsiplėšt nuo kasdienybės. Džiaugiuosi nepaprastai.
Kaip jums einasi, likimo draugės?.. Sėkmės visoms!
Dziaugiuosi, kad pailsejai
As dar kelias dieneles atostogauju, bet jau spalvos sviesesnes, nes grizo aukle
Alan, o kokius vaistus geria tavo tevukas? Kaip suprantu jis dar ir tave ir visus pazista? Kokia sunkumo stadija jam nustatyta? Gal pameni kiek balu jis gavo is to testo, kad gautu tuos salpos pinigelius?
Kokiu tempu progresuoja jo liga? Ar jam jau reikalingi pampersai?
Jei tau sunku apie tai kalbeti, tai nerasyk, bet tu kol kas pirmoji mano likimo drauge
Neturiu ir jokiu pazistamu sios ligos ligoniu. Tiesiog idomu palyginti kaip kam sekasi QUOTE(irrren @ 2007 07 04, 16:10)
Bet niekada negirdejau, kad ji skustusi, zodziu nesa savo kryziu ir tiek..........
O jos pacios nuomone apie tevu karsinima.........tai ji sako, senatvej kai nebegalesiu apsitarnaut, noreciau gyvent seneliu namuose. Sako, as turiu tik viena mergaite, ir jai uzkrausiu tokia nasta..... jau geriau mane lankytu pensione.....nei kiekviena diena gyvent ir jaustis kaip suniui penkta koja.......
O jos pacios nuomone apie tevu karsinima.........tai ji sako, senatvej kai nebegalesiu apsitarnaut, noreciau gyvent seneliu namuose. Sako, as turiu tik viena mergaite, ir jai uzkrausiu tokia nasta..... jau geriau mane lankytu pensione.....nei kiekviena diena gyvent ir jaustis kaip suniui penkta koja.......
Baisi situacija, o dar kaime...Laikykites, uzjauciu. Kazi ar po tokios prieziuros zmones sugeba veliau vel normaliai adaptuotis gyvenime
Man atrodo, kad bent jau mano teciui nepavyks atstatyti psichologines pusiausvyros O del senatves baigimo pensione - as irgi buciau uz tai. Tik vat, kad daznai pasibeldus ligai tu jau gali buti neigalus rinktis, arba dar baisiau, taves nepriima
Kol kas neturiu jokiu pavyzdziu is draugu tarpo, kad kieno nors tevai ar seneliai gyventu pensione. Gal pas mus tai dar labai nepopuliaru
QUOTE(ajb @ 2007 07 05, 18:17)
Alan, o kokius vaistus geria tavo tevukas? Kaip suprantu jis dar ir tave ir visus pazista? Kokia sunkumo stadija jam nustatyta? Gal pameni kiek balu jis gavo is to testo, kad gautu tuos salpos pinigelius?
Kokiu tempu progresuoja jo liga? Ar jam jau reikalingi pampersai?
Jei tau sunku apie tai kalbeti, tai nerasyk, bet tu kol kas pirmoji mano likimo drauge Neturiu ir jokiu pazistamu sios ligos ligoniu. Tiesiog idomu palyginti kaip kam sekasi
Kokiu tempu progresuoja jo liga? Ar jam jau reikalingi pampersai?
Jei tau sunku apie tai kalbeti, tai nerasyk, bet tu kol kas pirmoji mano likimo drauge
Neturiu ir jokiu pazistamu sios ligos ligoniu. Tiesiog idomu palyginti kaip kam sekasi Sveika!
Persiprašau, kad išsyk neatsakiau - nebuvo kada prisėst prie kompo.
Man visiškai nesunku kalbėt apie šitas ligas - net, sakyčiau, džiaugiuos, kad turiu su kuo pasidalint išgyvenimais ir patirtimi. Taigi, pamėginsiu atsakyt į tavo klausimus.
Teste jis surinko 9(ar 8?.. ) balus. tiksliai nebepamenu, bet kaip sykis ties ta riba, kad būtų pripažintas tas slaugos poreikis. Kaip psichologė sakė - galėtume dar nepripažint, bet po mėnesio vis vien sugrįšit.
Liga progresuoja greit. Ypač per pastaruosius metus. Kadangi pripažintas tas slaugos poreikis, nebegaunam brangiųjų vaistų kompensacijos - jis gėrė Axurą. Žinau, kad yra dar kažkokie (Ariceptas?..), tik kiek silpnesni. Atvirai šnekant, tų vaistų poveikio niekada nepastebėjau. Dabar dar duodu po tabletę (pirkau nebekompensuojamus), kad nepajustų kokio nors diskomforto dėl staigaus nutraukimo. Va.
Šiuo metu - šią vasarą - mus tėtis atpažįsta, tiek mano šeimą, tiek brolio, ties savus brolius ar pažįstamus. Kaip nekeista, blogiausia buvo tada, kad jį prižiūrėjau ištisai - tuomet jis mane laikydavo net nežinau kuo, gal daktare, gal slauge, o gal kokia rūpybos darbuotoja. Tik ne dukra. O kai pasamdėm slaugę, šitie reikalai atsistatė. Vat tuo labai džiaugiuosi.
Pampersų pripirkom, bėdų atsitinka visokių, ale dar nelabai naudojam - slaugė vis primena užsukt į gerą vietą, dar šiaip taip verčiasi. Žodžiu, padėtis, kad ir kokia prasta atrodytų, dar ne visai beviltiška...
Žinau, kad ateity viskas tik blogės, užtat stengiuos džiaugtis šia diena. Šiandien viskas klojasi neblogai, o rytoj... Na, apie rytojų galvosiu rytoj. Tos bėdos mus kai ko išmoko, ane?..
Sėkmės tau, ajb , ir visoms, čia užsukančioms. Ir kantrybės.
