Tėvų karšinimas

kaip aš to bijau,nes manęs tai laikia,brolis visą laiką bėgo :pradžioj anglija,dabar kt.miestas,kad tik kuo toliau nuo tėvų,nors jam tiek sukišta,tiek meilės atiduota,o tėvai sensta,sveikatėlės blogėja...Dabar tėvai rezga mintį ,kad parduot jų ir mano butą ir pirkt namą,bet aš dar noriu kurį laiką pagyvent sau,nes jau nebegaliu pakęst jų kišimosi ir kontrolės,bet ir vėl negaliu atsiribot,nes dukrutę pažiūri,padėjo po skirybų,nors žinau,kad viską teks gražint su kaupu ir niekur nuo to nedingsi...

Sveikos merginos,na seniai nebuvau užklydus pas jus.Norių pasidalinti savo ir mamos žinoma laimėjimais.Mes jau po truputėli sveikstam ,šiandien net ant tėvuko kapo buvom nuvažiavę. Per šias savaites išgyvenom daug ir aš ir dėdė ir mama .Buvo ir ašarų iš nevilties,visko. Mamos labai gera gydytoja Karoliniškių poliklinikoj ,atitaikė vaistukus na mes dar pačios pakoregavom ir lėtai pradėjom sveikti .Mamytė jau vaikšto ,pati valgo, na vienu žodžių viskas ok. Na iš darbo išėjau, turėjau 3 savaitės nedarbingumo lapeli bet dar reikėjo savaitės dvi paslaugyt.Darbdaviai nepatenkinti nosis susuki.Na juos velniai mėnesi busių su mama o paskum bus matyt.Užsiregistravau darbo biržoj, gausiu kažkiek pinigėlių, o ten žiuresim, tai ateitis jau taip pasisuko reikalai ka darysi.Slauga forminau per poliklinika bet tik ta maža kur 34Lt už transportą ir 138 Lt padidintiems poreikiams. Na ir tiek gerai. Ruošimės reabilitacijai. Va tiek žinių.Kaimynkos netikėjo jau ruošėsi vainikui pinigėlius rinkt, o mes išsikapstėm. Ačiū už informacija kuria čia perskaičiau manau pravers.Stiprybės ir ištvermės visoms, meilės savo artimui ir supratimo.

Džiaugiuos už tave, Lin*...
Matai, ką daro meilė ir kantrybė - stebuklus, tikrų tikriausius stebuklus... Ilgų gyvenimo metų tavo mamytei, tikėjimo jums abiem. Ir dėdei, žinoma, visa ko geriausio. Tu mums pavyzdys - ieškojai išeities ir radai. Teisingai susidėliojai prioritetus, pasirinkai, kas tau svarbiausia, ir nebesukai iš kelio. Didžiausios tau sėkmės!
Sėkmės visoms!..

Sveikos, draugužės. Nieko nerašot, matyt nieko blogo, o gal nieko gero?
Aš dabar kaip įsuptam laively - tai kylu, tai leidžiuosi. Pirmadienį rytą tėvelį ištiko insultas. Ruošiausi vesti dukrą į darželį ir išgirdau bildesį virtuvėj, po kurio - nė garso. Nubėgau, o ten tėtis guli ant grindų. Sąmonės nebuvo praradęs, bet tegalėjo pasakyti " ne...ne...ne...". Nutempiau į greta esantį kambarį, paguldžiau, paskambinau gydytojai. Mūsų laimei, ji buvo pakeliui į darbą, tai tuoj pat užėjo, sugirdėm aspirino (atsiuntė tuoj pat seselę, suleido magnezijos) ir parašė siuntimą į ligoninę, kad padarytų tomogramą. Nuvežėm laimingai, pradėjo gerėt kalba, kaip ir nebaisu palikt, bet gydytojas leido keltis, tai po nuėjimo į tualetą, pradėjo vėl blogėt...Padarė tyrimus, rado krešulį ant smegenų (prieš savaitę guldamas į lovą buvo susitrenkęs galvą, po to net mėlynė prie akies atsirado, bet jis nenorėjo eit pas gydytoją), viskas ėjosi kaip ir geryn, žadėjo penktadienį išleist, o šiandien pradėjo skaudėt dešinį šoną, ryt darys echoskopiją, pirmadienį dar kartą tomogramą... Liūdna... Dar pasakė, kad smegenys pagal amžių labai sunykusios... Pati pastebiu, kad jis sunkiau orientuojasi, labai dažnas žodelis pasidarė "nežinau", bet įprastoj aplinkoj tai dar netrukdo gyventi.
Tai va, ir kabu dabar - į kurią pusę pasvirs svarstyklės?

Liudna Kiek tu visokiu ligu ligeliu...Nieko zmogus nezinai.
O musu svarstykles kol kas nesvyruoja, o as pradedu savimi baisetis, nes kartais noriu, kad jos pradetu svyruoti
Tiesiog nebegaliu saves apgaudineti, jauciu toki nora, ir zinau, kad kai tai atsitiks, as saves NEKESIU, jausiuosi kalta ir tai prisaukusi. Bet gal as ne viena tokia? Tikiuosi suprasite mane...

Labas rytelis
Sveikutė, ajb . Jau buvau pasigedusi tavęs - o tu, kaip matyti, jau su nauju lėlium antrą mėnesį... Sveikinu labai ir linkiu be vargo auginti sveiką, linksmą, žvalų pilietį!
Gi kalbant apie mūsų reikaliukus... Aišku, pasakyt lengviausia, bet iš tikrųjų turėtum vyt šalin mintis apie tai, kad kažką darai negerai, kad tai tu mėgini prisišaukt tą neišvengiamą galą. Na, neteisybė tai. Patikėk.
Padėtis yra tokia, kokia yra.
Aš irgi suvokiu, kad sąmoningai prisidedu prie pabaigos artėjimo. Vaistų saujos, visi jie daro įtaką širdžiai, skrandžiui, kepenims ar dar kažkam. Mano tėčiui prisidėjo kažkokia nesuvokiama nemiga - tai prie buvusios vaistų daugybės pridėjom dar kažką. Man tie kiekiai varo šiurpą, bet šeimos gydytoja tiesiai pasakė - turi pasirinkt iš dviejų blogybių. Arba žmogus gyvens ilgiau, bet visiškos daržovės gyvenimą, arba trumpiau, užtat kokybiškesnį. Gali neduot migdomųjų, pasaugot kepenis ir tąsytis per naktis, gali duot, sutrumpint gyvenimo trukmę keliom dienom ir matyti jį pailsėjusį, normalesnį. Tai ką renkies?
Ir aš pasirinkau - tą, ką rinkčiausi pati sau. Trumpiau, bet kokybiškiau. Nežinau, gal kam tai gali atrodyti neteisinga ir nežmoniška. Bet man nesvarbu. Sprendimas priimtas, ir grežiotis atgal nebeketinu.
Gal ir aš TADA jausiuos kalta. Gal manysiu, jog reikėjo elgtis kitaip. Nors...
Kai matau mane auginusį, mylėjusį, lavinusį žmogų, kuris dabar ničnieko nebeprisimena nei apie mane, nei apie savo sūnų, nei apie anūkus, kuris gyvena kažkokiais tik jam vienam suvokiamais rūpesčiais... Neretai pagalvoju, kad mano tėčio iš tiesų jau nebėr, kad liko vien jo apvalkalas, pavidalas ar panašiai...
Tai va, ajb , norėjau pasakyt, kad ir aš turiu priežasčių sau priekaištauti. Tačiau absoliučiai teisingo sprendimo nėra. Jokios panacėjos. Mūsų atveju sėkmė - tai pablogėjimo nebuvimas. Nes pagerėjimo nebus. Ir mes čia niekuo dėtos.
Norėjau įteigti tau mintį, jog esi visiškai nekalta dėl to, kas dedasi. Nekalta dėl to, ką galvoji. Svarbiausia tavo pareiga - auginti vaikus, suteikti jiems viską, kas gražiausia. Nesiblaškyti, nepasiduoti nerimui. Ir nesigraužti.
Nepasiduok niūrioms mintims. Vaikams tu reikalinga ne paniurusi. Dabar tau būtent tai turėtų būt svarbiausia.
Vienur prarandi, kitur atrasi

Alan, kiekvieną kartą, skaitydama Tavo mintis žaviuosi. Žaviuosi tavo TIESA, stiprybe.
Niekas nežino ką žada rytojaus diena ir iš tiesų, labai sunku kai tenka priimt sprendimus už artimą, kuris pats to padaryti jau negali. Stiprus žmogus nuverčia kalnus ir artimas, kad ir sergantis sunkia liga tikrai jaučiasi saugus, net jei ir neprisimena Jūsų vardų. Jus siejantys dalykai yra ir bus amžini.
Dieve, koks geras jausmas, kaip skaitau apie taip atsidavusius vaikus.
Stiprybės Jums, mielosios.

Šauk nešaukusi, nieko neprisišauksi . Jei taip lengva būtų tai prišaukti, seniai visos po žeme būtume, vos užlipę kam ant nuospaudos... Širdele, tokiais atvejais mirtis ateina kaip išvadavimas, kaip draugė, o ne kaip priešas. Ar tu jos lauki, ar bijai - nepaskubinsi ir nesulaikysi. Svarbu ištverti...


Aš irgi "ardžiausi", kai mama pradėjo gamintis kokteilį iš antidepresantų, migdomųjų ir nuskausminamųjų, bet greit (po kokių metų )supratau, kad nieko čia nepakeisi. Kai žmogaus negalima išgydyti, belieka viena galimybė - padėti jam jaustis geriau.
Parsivežiau savo tėtį iš ligoninės - taip ir paleido su skausmingais viduriais, sako, radom pilną tulžies pūslę akmenų, bet gali būti, kad skauda ne nuo to, tik jau neieškojo nuo ko ... Bet, ačiū Dievui, vis dar vaikšto (truputį svirduliuodamas) ir susikalbėt galim. Tai ir gerai, iki kito karto...

skaitau jus ir zaviuosi, esat stiprios moterys
savo mama ir as jei reiks/kada reiks, tik pas save pasiimciau...esame su mama apie tai kalbejusios (mes visom temom pasikalbam) ir ji pati labiau noretu buti su dukra.
bet va, anyta...neisivaizuodju situacijos, jei/kai reiks karsinti anyta. plaukai ant viso kuno piestu stojasi, o dingti nebutu kur, nes vyras vienturtelis pas ja....
neisivaizduoju saves slaugancios anyta...tpfu, tpfu, tpfu, kad tik neprisisneket, duok Dieve sveikatos jai...

Kol pasipasakojau apie save, pamiršau, ką norėjau prašyti tau . Kartais nemiga atsiranda kaip šalutinis raminamųjų ar migdomųjų poveikis. Gerai būtų pasikonsultuoti su dar vienu gydytoju, nes ilgai gydydamas tas pats pradeda "užsiciklint". Aš labai patenkinta savo šeimos gydytoja, bet ji niekaip nesugebėjo mano mamos pakelt iš lovos po pirmos vėžio operacijos, o per jos atostogas dėl vaistų kreipėmės į kitą, tai per porą savaičių pastatė ant kojų, įkalbėjo gert antidepresantus, nuėmė vienus vaistus, paskyrė kitus. Tiesa, ji mėgėja grūst vaistus didelėm dozėm, tai vėliau jos paslaugų atsisakėm, kai vos neišprovokavo širdies priepuolio su per didele naujų vaistų doze, bet rezultatu džiaugiuos iki šiol.

Jei taip atsitiktų,man dar darbingam amžiuj esant,pasamdyčiau auklę ir viskas.Nemanau,kad atiduočiau į internatą,juk būtų to senelio pensija,tai ir samdyčiau žmogų priežiūrai,kol aš darbe.

Visiškai pritariu. Tėvai yra tėvai. Bet dėl anytos priežiūros tai labai abejoju. Ji pati pašneka, kad norėtų į senelių namus, bet nuo liepos mėnesio yra priimtas įstatymas, kad norintys gyventi senelių namuose turi užrašyti jiems nekilnojamą turtą.