Tėvų karšinimas

Sveikutė, Alan. Žiūriu mūsų draugija nedaug laiko čia praleidžia . Džiaugiuosi, kad pas tave pablogėjimus dar pakeičia pagerėjimai. Mano tėvukai laikosi neblogai, tik vasaros pradžia buvo sunki - daktarai, punktavimai, skausmų baimės (sakyčiau, panika, dėl kiekvieno dieglio - "čia jau turbūt metastazės"). Į vasaros pabaigą aprimo, mes net pasigaudėm atostogų po dienelę, kitą. Ir dabar nėra blogai - vėžiukas vis dar slepia savo žnyples, bet depresija grįžta. Nebepakanka ankstesnės dozės antidepresantų, o nei didinti, nei vaistų keisti nenori. Šiuo metu senukai nebesutelpa vienam kambary - tėtis mažai miega, mėsta žiūrėt tv, skaityt laikraščius, naktį knarkia, o mama gulasi miegot 21val., keliasi 10 val., dienos metu dažnai nusnaudžia ir skundžiasi nemiga . Sūnus išvažiavo studijuot, liko kambarėlis, bet jis tik devynių kvadratų, o be to čia kompas stovi . Reiktų viską iškraustyt, kad galėtume pastatyt televizorių, parnešt rūbus į spintą...O studentai turi madą kartais grįžt namo - kur reiks miegot? Tai ir tylim, lyg vandens į burną prisisėmę, laukiam, o ko - nežinom .

Sveikutes
Pas mus nieko gero ir nieko blogo (tpiu tpiu tpiu)...
Vat o su namais kita situacija. Jie labai dideli, o tevams uztenka vieno kambario ir virtuves. na tai ka...Namai virto sandeliu, jau ir su atitinkamu kvapu, is kurio nelabai ka galima ismesti, nes tada vel viskas blogai...Tada mes kalti del kiekvieno daikto, kurio jie neranda ir t.t. Zodziu, visur savos bedos bedeles
O siaip laikykimes Mano mamai atvirksciai blogiausias periodas visos sitos tamsos, vejai, atsalimai ir t.t. Na ziuresim, gal siais metais su slauge lengviau pergyvensim. Bet kokiu atveju gyventi reikia. Kai sugebu atsiriboti nuo viso to, tai taip gera...O kai uzpuola mintys tai uzpuola Be to, ir ilgesys niekur nedingsta. Taip pasiilgau jos normalios...O atmintis ja jau priima tik tokia, kokia ji dabar. Butu smagu, jei butu galimybe sugrizti kazkuriam laikui atgal...Ech...Filosofe
Bet kokiu atveju tuoj padovanosiu jai antra anuka. Vistiek smagu Taip, kad siaip viskas gerai

Aš, vis dėlto, surizikuočiau karts nuo karto viską išmėtyti - ar taip, ar anaip, visvien mes liekam kalti . O dėl atminties, po kurio laiko visi nemalonūs prisiminimai išnyksta ir prisimeni žmogų tokį, koks jis buvo, kol nesusirgo. Gaila, tik vaikams tų prisiminimų neįdėsi, nors... Mano vyras prisimena arklį, kurį laikė jo tėvas prieš 10 metų iki jo gimimo , matyt svarbu dalintis tais prisiminimais, o vaizduotė atlieka savo darbą.

Aš irgi prisiimu nuodėmę ir metu, kas išties nebereikalinga... Šiaip ar taip, esu kalta dėl visų nerastų daiktų daiktelių - tai koks skirtumas, išmečiau juos ar ne Trukteliu pečiais - neva nežinau nieko, ir patyliukais darau savo...
Vis vien visa globa ir priežiūra ant mano pečių - tai ir apsisprendžiau elgtis taip, kad visa tai kuo mažiau slėgtų.
Mūsų situacija prastėja - praeitą savaitę jau atrodė, lyg padėtis stabilesnė, dabar vėl tarsi nuo kalno žemyn... Nusišnekėjimas totalus, baisus nenoras praustis, persirengti... O kvapeliai... Na, pačios viską suprantat.
Ale, merginos, vienas dalykas visose šitose bėdose mane visgi džiugina - išmokau džiaugtis mažais dalykais, trumpomis akimirkomis. Tuo, ko anksčiau nė nepastebėdavau. Tuo, ko nepastebi mano draugės, gyvenančios paprastą normalų gyvenimą - su normaliais vyrais, sveikais vaikais ir sveikais tėvais.
Didžiausios jums sėkmės ir neišsenkančios kantrybės - o tau, ajb , ir puikios sveikatos, lengvo gimdymo bei ramiai miegančio kūdikėlio Šaunuolė tu.
Visos jūs šaunuolės...

Seniai berašiau, o mažai kas ir pasikeitė nuo to laiko.
Pas mane situacija tik tuo gera, kad kol kas mama dar gali gyventi viena, tik kažin ar ilgam. Tada neįsivaizduoju ką reikės daryti, nes sesuo prieštarauja, kad ji gyventų pas ją, nors turi tam sąlygas. Pas mane situacija blogesnė... Bet tikiu, kad viskas kaip nors išsispręs.
O šiaip viskas panašiai kaip ir pas jus: jokios higienos, vos priverčiu, kad nusipraustų, bet kartoju kartoju po kelis kartus, kol įveikiu nusistatymą prieš švarą .Su atmintimi kartais geriau, kartais blogiau, tik pasidarė labai savanaudiška, nejaučia saiko, prisiperka krūvą maisto, kurį vėliau tenka išmesti... Na o aš vis mokinuosi priimti jos ligą...

Oi metu ir as tuos daiktus, maista pasvinkusi is saldytuvo ir t.t....Tik, kad tada mane jau bara net ne mama, o tetis, kuris burba ir burba, ogi kaip ir sveikas Vat jo nervinti tai nebesinori. Jam niekas nesmirda, viskas svaru. Na zodziu...Tai ir numoji ranka. Jie priprate viska kaupti. Pvz. iki siol burba, kad mes sudeginom kruva senu langu remu (na pakeistu kazkokio tetos buto)...O tas buvo jau pries 3 metus gal. O gaunam velnio iki siol. Tai ir juokinga ir liudna. Pvz. virtuvej stovi du televizoriai Smagumelis.
Ir dar mama sustorejo, ir netelpa i jokius savo rubus. nelabai ju jau ir reikia, bet va bandem eiti i svecius, tai ejom su treningais. Kazi ar nuo maisto, ar gali ir vaistai ta storejima itakoti. Nes is tiesu buvo baisiai sukudus kai liga diagnozavo Ar jaucia jusu ligoniukai saika maistui? As slauges ir tetes paprasiau, kad mazintu jo dozes

Ir tiesa, zinai Alan, mano mama veikia pabarimai Tete ja bara, kai ji jau visiskai jam ant galvos uzlipa.Tai kelias dienas buna gerute gerute Net isleidzia ji trumpam i lauka ar i kita kambari Oi, juokas pro asaras...Einu gult

O del maisto Solouro, tai ir ligoniu nereikia, kad saldytuve jis putu ir pelytu Mano mama jau i tai nesikisa, bet tetis tiek perka, kad mes sau tiek nesiperkam O baisiausia, kad jiems viskas galioja, nesvarbu, kad jau savaite po...
Oi zodziu. Laikomes toliau

Aciu Alan uz linkejimus

Sveikos, bičiulės...
Žinai, ajb , labai nustebau, paskaičius apie tavo mamos pilnėjimą. Mano tėtis tik liesėja, nors valgo tikrai normaliai. Na, per karščius apetitas buvo kiek apslopęs, o šiaip sukerta tiek, kiek įdedu. Kažkaip maniau, jog tai dėl įpročio - suvalgyti viską, kas lėkštėj. Dabar susimąsčiau - o gal išties saiko stoka?..
Pabarimai ir mano tėtį veikia - tik švelnūs, tokie pusiau juokais, nes jei piktai - tuoj ima drebėt rankos, kone ašaros akyse, tarsi mažam vaikui... Šito vengiu, nors sykiais tikrai supykstu dėl kokios nesąmonės.
Į svečius ir mes su treningais - bet dėl kitos priežasties (bėdai prispyrus kokius džinsus būt nelengva nusitraukt...). Pripirkau dolerinėse krūvas visokiausių, gali persirenginėt nors triskart per dieną (kartais taip ir būna).
Laikykis ir tu, solouro . Su artimųjų ligom susitaikyt nelengva - bet būtina. Ir aš, gyvendama bute, tėtį perkrausčiau link savęs, prisiėmiau visą atsakomybę, nors brolis gyvena nuosavam name. Kartais tenka tiesiog daryt, ką daryt privalai, ir nesižvalgyt aplinkui. Man rūpi, man ne vis vien, ir aš savo pareigų nesikratysiu. Kiti elgiasi taip, kaip jiems leidžia jų sąžinė - bet tai jau ne mano reikalas.
Tai šitaip ir gyvenam.
Graži rudens dienelė, ane?.. Pasidarykim šiandien sau po kokią dovanėlę - na, kad ir gardžios kavos su storutėle pieno puta... Ar šiaip ką nors malonaus - kad nusišypsot norėtųsi
Sėkmės visoms visutėlėms. IKi!

Sveikos merginos, priimkit ir mane į savo kompanija. Daug metu karšinu tevuka, mama ir dėde (mamos brolį) tevuko jau 13 metu kaip nebeturiu.O su mama ir dedė gyvenam kartu.Turėjau daug bėdu dėdei prieš 15 metų daryta širdies vožtuvų operacija, sunkiai atsibudo po narkozės gydytojai darė elektrošoką ištiko išeminis galvos smegenų infarktas.Pabust, pabudo o va kalbet pamiršo .Kaip sakė prof.Sirvydis mes padarem viska ,o dabar priklauso nuo Jūsų.Tai mama su juo pragulėjo Santariškese visa mėn.dave dvivetė palata ir gyvenom ten.Aš tarp darbu , namų ir lygoninės blaškiausi, vakarais paleisdavau mama pailset. Gerus metus mokėmes iš pirmos klasės vadovėliu kalbėt,ir mums visai puikiai pavyko,kalba atsistate,jei koks zodelis ir užkrenta tai ne bėdą mes puikiai bendraujam.Prieš trys metus gulėjo Santariškese darė širdies zondavimą ir matyt blogai kažka padarė ,ėl ištiko insultas.jei taip galima isirekst tuo metu visi normalus daktarai atostogavo , palatos gyd.buvo tokia pacanka tai 3 dienas bandė mane itikint kad tai ne insultas (nors tai buvo akivaizdu jam paralyžavo dešinė puse negalėjo išlipt iš lovos) psichologinės problemos tai per ašaras ,
maldavimus,grasinimus pavyko iškviesti neurologa kuris iškart paguldė i reanimacija.Paskui buvo ilgas kelias reabilitacija,namai valia ir užsispirimas mes vėl vaikštom šiek tiek šlubuoja ,bet rezultatas yra. Jam dabar 73 meteliai.O mamai 83 metai persirgo 3 infarktais 3 insultai jau buvo ir štai ketvirtas nors ištiko rugsėjo 16 na visko buvo ir negalavimų ir galvos svaigimų bet ji pas mane judri nepasiduodanti bet va dabar net nežinau kaip pasakyt pakliuvom i Marcinkevičius lyg. gydytoja iškart paskire vaistukus 5 dienom ir viskas kitas 5 pragulejom tik tabletes ir psichotropiniai ja labai kankina kairės pusės traukuliai tiesiog ištisa para blaškosi tai prislopino visai.Dabar aš panikoj nezinau ka daryt mest darbą ir sedėt namie ,negaliu visos dienos rupesčių užkrauti dėdei.Mama samoninga viska supranta , šiek tiek sutrikusi kalba,bet suprast galima.Dar prieš savaite sedėjo,galėjo i tulika nueit o dabar jau ne be tik su pagalba.Nežinau ko griebtis kur kreiptis kokios konsultacijos ar gydymo .Na va išsiliejau,atsiprašau už klaideles baigusi rūsų mokykla tai taškeliai ir nosinės mano silpnybė.

Lin*, užjaučiu

Sveika, Lin*...
Nežinau, ką tau bepatart, kaip padėt... Ar tu su mama ir dėde viena, brolių seserų nėr? Gal galėtum su kuo nors pasidalinti savo našta?
O jei ne, gal verta pagalvot apie kokią ateinančią slaugę - nors kelioms valandoms?..
Šiaip jau, žinia, visi keliai prasideda nuo šeimos gydytojo - jei padėtis visai prasta, gal pripažintų kokį slaugos poreikį, vis pinigėliai. Pvz aš iš tų paskirtųjų samdau slaugę, nes pati viena tikrai nepajėgčiau prižiūrėti tėčio, rūpintis savo šeima ir dar dirbti.
Pamąstyk, išeitis tikriausiai yra. Ir užsuk pas mus papasakoti, kaip sekasi. Visoms kartu vis lengviau. Pasidalijam kuo turim ir gyvenam toliau.
Stiprybės tau

Ačiukas Jums už palaikymą ir supratimą. Kad aš viena,turejau dieda pabėgo pas kitą. Brolis ,gali padėt, bet tik vakare ,o vakare ir aš pati esu.Na taip čia tik nedaug laiko praėjo rasim išeiti žinau .Protu suvokiu ,o va dušia skauda ir ašaros smaugia.Va taip ko tai visai ištižau. Ryt eisiu pas gydytojus ir pas šeimos ir pas reabilitologa žiuresim ka patars,ka pasakys.
Jums taip pat stiprybės.

Aš gerai nežinau, bet yra kažkokia galimybė gauti biuletenį ligonio slaugai, pasiteirauk šeimos gydytojo. Po to gal rastum ir kitą išeitį, nes mesti darbą baisoka.