Radvyle - priimk užuojautą... Žinau ir aš tą jausmą - nes ir mano tėtis, nors tebėra gyvas, bet jau savaip išėjęs... Jau nebe tas žmogus, kuris mane augino, auklėjo, skatino siekti nepasiekiamo ir nesustoti pusiaukelėj... Ak, kaip liūdna žiūrėt į pažįstamą, brangų veidą ir žinot, kad asmenybė pražuvo negrįžtamai.
Deja...
Norėčiau atsiliept ir į griežtus pasisakymus apie tėvų karšinimą tik namuose, tik artimiesiems. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad kategoriškiausiai pasisako tos, kurios iš tiesų nėra patyrusios, ką gi tai reiškia. Kurios nematė, kuo virsta sunkia liga sergančio žmogaus slaugytojas. Ypač jei jis tik vienas. Man teko pakeisti ir darbą, ir eiti nemokamų atostogų, ir imti netikrus "biuletenius", bet šito vis vien negana - nes su ligoniu reikia būt visą parą, betgi reikia pasirūpint ir sava šeima, reikia valgyt visiems pagaliau... Todėl nėmaž nesigraužkite tos, kurios patikit artimuosius slaugos ligoninėms - mes irgi privalom pailsėti, mes gi tik žmonės.
Atsakau
ajb - slaugos ligoninės (ne visos turbūt) priima psichinėmis ligomis sergančius. Panemunėje (Kaune) yra speciali slaugos ligoninė, priima ir Raudonojo Kryžiaus ligoninė, ir Petrašiūnų. Specialioji labai... hm... vaizdelis nekoks. Net visgi išeitis, jei kitos nebėra.
Mūsų metai irgi nebuvo blogiausi. Ir dėkui Dievui.
Linkiu jums visoms ramaus rytojaus vakaro, gražaus Kalėdų ryto, dosnaus Kalėdų senelio, santarvės, supratimo ir visko, visko, ko geidžia geros ir stiprios jūsų širdys. Būkit laimingos, mielosios. Būkit stiprios ir kantrios. Mylėkite ir būkite mylimos. Ačiū jums, kad esate. Su jumis ir pati jaučiuos stipresnė.
Gerų, šiltų, džiaugsmingų švenčių!