Tėvų karšinimas

Teoriškai likusią metų dalį, o kitais metais turi vėl 4 nemokamus mėnesius. Dar kokį mėnesį gali išsiprašyti dėl socialinės padėties - na, pavyzdžiui, mes ir senelį ta pačia alsheimerio liga sergantį slaugome, tai mūsų močiutę 5 mėnesius laikė Vilkpėdė nemokamai. Dažniausiai pasiūloma pradėti tvarkytis dokumentus į kurį nors pensionatą, nes, pavyzdžiui, paprasti senelių namai sergančių alsheimeriu neima.
Papildyta:

Valstybė gerai išsiugdė turto pasiėmimo mechanizmą... Visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas atitenka slaugos įstaigai, taip pat ir didžioji dalis vienišo senolio pensijos. To, matyt, jo slaugai užtenka.

Mūsų močiutėlė jau greitai bus mėnuo, kaip mirusi.
Nuo liepos nevaikščiojo, nesėdėjo, rankos prie burnos nekėlė. Visiems buvo aišku, kad nebeilgai ji bus su mumis.
Nežiūrint to, mes buvome ligoninės administracijos priversti pradėti tvarkytis dokumentus į pastovią slaugos įstaigą. Nuėjome kryžiaus kelius, kad prisiregistruotume ją savo bute Vilniuje, nes senolė tik ketverius metus pas mus gyveno, iki tol laikė nemažą ūkį Skuodo r. Buvo pašaipų ir patyčių metas - seniūnija pareiškė, kad neregistruos, kol žmogaus nepamatys ir jiems visiškai tas pats, kad močiutė netransportabili. Po to teko ilgai ir nuobodžiai bendrauti su ligoninės soc. darbuotoja. Davė ji mums užsipildyti paraišką, kurioje reikėjo nurodyti, kokius aplūžusius žemės ūkio padargus ir kt. techniką dar turi senelis, sutikti, kad komisija važiuotų jų viso turto ir senos trobos įvertinti, o tada nuo bendros turto vertės pakloti 0,1 proc. slaugos įstaigai + dar kažkokius mokesčius Pagal įstatymus, visą tai turi mokėti sutuoktinis. Visiems nusispjaut, kad jis jau antri metai nepasidaro pavalgyti ir nežino kurie dabar metai. Man buvo labai baisūs visi šitie dalykai. Ir tas tarifas - 78lt už parą - yra pats didžiausias, koks begali būti. Kažkurioje kitoje ligoninėje, kiek girdėjau, mokama 38lt už tą patį laiką. Nors atmetus ligoninės personalo pašaipas, neadekvačius pastebėjimus ir sauskelnių vagystes, močiute buvo rūpinamasi gerai. Namuose atsiradusias nedideles pragulas užgydė ir daugiau jau jų nebeturėjo. Buvo nuolat vartoma, masažuojama ir t.t.

Aš tuo pasidžiaugti negaliu, nes mano mama niekada namie pragulų neturėjo. O būtent ligoninėje jos atsirado, iššutimai taip pat. Tas pats buvo (ir yra) ir privačiuose slaugos namuose. Jei patys neprižiūrėtume, liūdna būtų. O apie vagystes tiek valdiškuose, tiek privačiuose namuose tai jau nenoriu minėti. Liūdna, kai savo artimojo jau nebegali prižiūrėti pats, o padėti ar net užjausti irgi nėra kam.

oj kaip man artina si tema... ne, as neslaugau savo tevuku (jiems tas tikiuosi dar net negrasia), bet va mamos mamai (mano mociutei) jau reikia prieziuros. pradesiu nuo to, kad ji visada buvo mano mylimoji mociute. lygiai ta pati galeciau pasakyti apie save- as buvau jos mylimiausia anuke. be saves mano mama dar turi 2 seseris. kiek save prisimenu, tiek mama labai nuosirdziai rupinosi mociute. prireikus ir i savaite 2 kartus vaziuodavo 200 km pas ja. pradejau pastebeti, kad mociute jau "nesveikai" reikalauja demesio. pradejau spausti mama, kad si del kiekvieno "sudniekio" nelektu pas ja, nes yra akivaizdziai naudojamasi gerumu. mama tikrai pastebejo, kad mociute kuo toliau, tuo dazniau vaidina (ji dusta, jai sirdis stoja ir t.t.). ji pasidare tiesiog nepakeliamo charakterio: isdedavo mamos seseri visokiais zodziais, kaimynus, savo brolius ir seseris taip pat.
iki sio rudens ji gyveno savo namuose. po to, kai ji pagulejo ligonineje savaite mano gimtajame mieste- mama ja nusprende ten ir pasilikti bent trumpam. pagal mociutes elgesi ir kalbas jos sveikata blogejo tiesiog akyse (tas klaikus dusavimas). zinau, bus sunku patiketi, bet ji visalaik vaidino (tuo isitikinau ne tik as bet ir visi kiti seimos nariai). man buvo sunku patiketi. kuo toliau, tuo sunkiau man budavo su ja bendrauti- pradejau jos nebepakesti. mamai ja pakesti taip pat sekesi labai sunkiai, todel atskleide man tai kuo negalejau net pati patiketi: mociute visa gyvenima tokia buvo; dar kai jos visos trys dukros buvo mazametes vaidindavo kad alpsta, kad numire;
Kadangi as negyvenu su tevais, tai galiu dziaugtis, kad neireikia man matyti to ka mociute bande iskresti antraja siu metu kaledu diena. ji bande sudeginti mano tevu namus (atsisuko dujas ir isiso rakta is vidaus). kai grize is parduotuves mes negalejome atrakinti duru ir uzuodeme dujas- buvo klaikus jausmas. pradejau galvoti apie tai kaip reikes gyventi jei susprogs namai. aciu auksciausiajam nesusprogo. aisku, ji tvirtino, kad ji jokiu duju neatsuko. o kam ikiso rakta i duris, negalejo paaikinti. to ka ji israrinejo visa ta nakti ir pasakoti nenoreciau. bet tai buvo baisiau negu baisu.
Visa sita maciusi, ir zinodama ka tenka isgyventi mano seimynai kiekviena diena, as galiu tvirtai pasakyti, kad tikrai nenoreciau, kad mano vaikai mane taip senatveje karsintu. mociute pati karts nuo karto sako, kad pasikars arba priris vaistu ir bus mums "kaledos". dabar ji visiems skelbia, kad mes ja musame, kad valgyti jai niekas nenuoda ir dar daug daug nesamoniu priskiedzia. visi jai vagys, banditai, narkomanai ir t.t. su tokiu zmogumi gyventi yra didziule kancia. pati net nepajutau kaip pradejau jos nekesti. sesuo taip pat. zinau ziauru yra sitaip kalbeti, bet taip as jauciuosi siandien. siuo metu ji yra pas mamos kita seseri. jau kt. savaite kaip supratau mama vel vaziuos ja pasiimti pas save. vargse mano sesute, kuriai yra vos 16 m. ir ji negali net normaliai issimiegoti kai mociute yra, nes si kaip launatike su batais kauksi aplink kambario duris, visus kolioja, tampo garsiai ka nors (zodziu daro viska, kad tik visi keltusi), o ryte atsikelusi turi eiti i mokykla- ir nesvarbu kad sianakt pamiegojo daugiausiai 2 valandas.
mamos labai rimtai paprasiau pasvarstyti galimybe atiduoti mociute i kokius slaugos namus, nes su tokiu ligoniu ir mums gyventi darosi pavojinga (ji mama puole net su peiliu).

Pasakysiu tą patį: oi, kaip man visa tai pažįstama. Išskyrus tai, kas paskutiniuose skliausteliuose, mes esame patyrę. Daug ką galiu paaiškinti, nes tai sunki liga, galbūt panaši. Tik gal dar sudėtingesnė forma. Kol kas gera nors tai, kad tavo močiutę slaugo pakaitomis dvi dukterys. Vadinasi, nuo tų baisumų mama gali nors kiek atsigauti. Bet atrodo, kad be slaugytojo namie nebeišsiversit (net jei mama nedirba). O gal ir be vaistų (gal ji juos jau ir geria?). Slaugos ligoninėje bus tokiai močiutei tik blogiau. Ji greičiausiai bus užrakinta. Aišku, jai gali būti ten paskirta tiek vaistų, kad ji aprims ir suglebs. Nes niekas jos šauksmų ir trankymosi ilgai nekęs (yra ir kiti ligoniai), nors nuo jų gali sutreikuot širdelė, pakilti spaudimas (nelygu, kieno kuri vieta silpna, o tada juk gali būti dar daugiau bėdų). Todėl jeigu yra įmanoma, bandykit samdyt slaugę, vakarais ir naktimis keiskitės patys, jei galite. Bet močiutės negalima nė trumpam palikti vienos. Naktimis ją kausto dar didesnė baimė, vaidinasi naktys turi būti su šviesa (gal taip jau ir darote).
Nežinau, kaip ten pas jus iš tikrųjų atsitiko su dujomis (jūs ir gal nesužinosite). Mano mama dujų neatsukinėdavo. O kaip tik užsukinėdavo (net verdantį virdulį), žodžiu, ji bijodavo, kad kas bloga neatsitiktų. O pas seserį buvo kitokie jungikliai (išjungiama pasukant į viršų, o pas mus į šoną), tai ji, matyt, gera galvojo daranti – vis įjundavo (pasukdavo į šoną jungiklį) elektrinės viryklės. Aš tai suprantu, kodėl taip atsitikdavo, bet faktas tas, „kad įjungta“ (gerai, kad abu kartus greit atėjau ir pajutau nuo viryklės sklindančią šilumą ).
Stiprybės jums, ir jeigu galite pavaduoti viens kitą, kol kas bandykit dar neatiduoti močiutės į nepažįstamus namus.

Tai jus dokumentus tvarketes, kad nemokamai guleti, ar kaip
Kol kas as supratau, kad galimybe nemokamai yra 4 men. ir kitaip
kai mama susirgo, mes susitvakeme jos turta, ir dabar ji nieko neturi. Kazi kaip butu su tom visom istaigom Bet ji turi mus, ir manau tu visu slaugos namu neprireiks

Ne, norint 4 mėn. pagulėti slaugos ligoninėje, jokių turtų nereikia (tiesa, reikėdavo mums nešti sauskelnes, nupirkti kai kuriuos vaistus ar tepalus, skalbti savus rūbus, nes valdiški ne kažin kas, o mums iš karto pasakė, kad su savais). Reikėtų klausti dėl guldymo tvarkos šeimos gydytojo, jei liga jau diagnozuota. Jis turėtų patarti. Manau, be siuntimo čia neapsieisi.

Labai sunkai sergantiems tėvams tenka atiduoti daug daugiau (ir jėgų, ir energijos, ir laiko, o kartais ir pinigų), negu jie davė. 

Iš 11-kos vaikų prižiūrėjo tik trys. O jei yra iš viso tik trys? Du? Ar tik vienas? Koks tada procentas susidaro prižiūrinčiųjų? O mama gal dar ir nedirbo, kai prižiūrėjo? Kaipgi kitaip ji tada galėtų prižiūrėti, jei ligonio negalima kambaryje palikti vieno? Beje, jos dar keisdavosi (o ne vienos jos namuose taip vykdavo). Vadinasi, ir atsigaudavo kiek. Įsivaizduok, kad tau reikia nieko nesakyti močiutei, kai pilstomas cukrus. Juk augančiam vaikui tu to daryti neleidi? Ką pasakytum jam? Liga? Ir kiek tu jam tai sakytum? Visą laiką, kol jis užauga? Nelengva būtų (ypač jei liga trunka gerokai daugiau negu 10 metų). Juk viskas cukrumi dar nesibaigia?
O tai, kad prižiūrėjo močiutę du mėnesius po insulto, tai dar labai nedaug. Kad ir kaip sunku – tiek ištverti galima. Ypač jei turi pagalbininkų.

Labas rytas.
Apie valdiškas įstaigas ir slaugą namuose vis pašnekam, ir vis vėl prie tos temos sugrįžtam. Aš pati asmeniškai atidžiausiai skaitau pasisakymus tų, kurios PAČIOS slaugo savo artimuosius, o ne yra mačiusios ar girdėjusios, kaip tą daro kiti. Nes tai labai skirtingi dalykai. Ir čia rašančios slaugytojos labai retai renkasi tokius posakius, kaip "metimas į gatvę dėl savo asmeninės ramybės".
Gerai, jei pats vienas - ar padedamas artimiausiųjų - gali užtikrinti ligoniui deramą slaugą. Esi pakankamai stiprus (tiek dvasiškai, tiek fiziškai), kad pajėgtum 24 valandas per parą būti šalia, kiloti, vartyti, maitinti, prausti, keisti patalynę... O jei ligonis stambus?.. Jei agresyvus?.. Prasideda pragulos, kurių namų sąlygom praktiškai neišvengsi?..
Aš šito viena nepajėgiu. Man reikia pagalbos. Ir jokia čia gėda. Tėtis po naujametinio paūmėjimo atsipeipelėjo, vėl pamažėle šliurinėja, įstengia pats šaukštą pakelti. Bet vieno palikti negalima nė akimirkai. Mūsų nepažįsta - na, nebent retsykiais, labai retom trumpom akimirkom. Veržiasi išeiti - nepripažįsta namų, jaučiasi svetimas, vis nori kažkur važiuot. Nenori praustis, persirengt šlapių kelnių, pyksta. Samdau slaugę, tik nežinau, ar ilgai ji tvers. Ir be slaugos ligoninės ateity - kai tėtis atguls galutinai - neišsiversiu. Ne todėl, kad purtyčiaus savų problemų, o dėl to, kad ten mano ligonis bus prižiūrėtas geriau. Nupraustas, sausom kelnėm, be pragulų.
Aišku, esu girdėjusi apie vaikus, kurie susigrobia tėvų turtą ir išveža tuos į prieglaudas. Bet ši tema - ne apie tai. Mes prižiūrim savo artimuosius, stengiamės kaip įmanydamos, ir jei nebepajėgiam savo naštos vilkti pačios - kreipiamės į tuos, kurie gali mums pagelbėti. Argi tai gėda? Jokiu būdu.
Tai tiek padrikokų minčių šį rytą...
Sėkmės visoms.

matau kaip mama kartais jau netenka kantrybes. ir mociuetei visai nebutina buti salia, kad ji isvestu is kantrybes. isivaizduokit kai ji yra pas kita mamos seseri, ji sugeba per valanda mamai paskambinti 50 kartu. pas mus taip jau priimta nuo seno, kad kai skambina mociute, tai reikia nekelti, o paciam perskambinti. is pradziu mama reaguodavo, bet dabar arba isjungia telefona, arba isjungia jo garsa zodziu, net mociutei esant toli, mano mamyte pailseti negali. mama ir taip negali pasigirti gera sveikata: sirdele, skrandis, depresija. o dar sita egoiste gadina ir gyvenima ir sveikata. kai suzinojau, kad ji pasake, kad gailisi, jog tuomet kai gyveno kaime, kad netrenke mano mamos (kai dar buvo kudikis) galvos i vonios krasta- ji jauniausia is 3 dukru (kaip suprantu nekente, nes gime vel mergaite); kai suzinojau, kad ji bande padegti namus, kai jai uz nugaros stovejo 3 mazametes dukros; kaip ji puole mano mama su peiliu dar ne taip seniai... as jos nekenciu. nekenciu is visos sirdies. jos daugiau niekada nenoriu matyti.
aisq, ne vieta kalbeti apie tai, kad labai myliu savo mamtyte. ji man visada buvo labai gera. nesuprantu vieno: uz ka ji taip priziuri ir rupinasi savo motina, jei visa gyvenima buvo nemylima ir niekinama... viena mamos sesuo niekada net nelanko jos, kita visa gyvenima ignoravusi motina dabar istiese pagalbos ranka mano mamai ir ben savaitei/ dviems pasiima pas save.
zinau, kad nereiketu ir nedera taip kalbeti (juolab, kad esu suauges zmogus), tiesiog neturiu kam pasakyti tiesiai sviesiai kaip as del sito jauciuosi.

NONsposata, tai gal močiutei kokia dvasios liga? Mano prosenelė buvo namus padegusi, taip supyko ant vaikų. Bet čia jau šizofrenija.
Aš šitą temą dažnai paskaitau. Mano mama dar pati apsitarnauja. Gyvena viena. Bet keistenybių turi. Ta tema man greit bus aktuali, todėl vis paskaitau. Esam keturi vaikai, bet neįsivaizduoju, kaip viskas bus. Ko gero reikės samdyti slaugę, nes savi jai neįtiks. Dar kol kas anksti apie tai galvoti, bet metai taip greit bėga. Viskas būtų gerai, bet mama mėgėja "skaldyti ir valdyti".