Tėvų karšinimas

#325
QUOTE(Radvyle @ 2008 01 19, 20:47)
Pas senelį ryte užeina ir porą valandų pabūna kaimynai, per pietus - soc. darbuotoja, vakare - vėl kaimynai. Jis vienas beveik nebūna. Ale jam niekaip nėra gerai  doh.gif

Taip, mama - vienturtė.

Tada liūdnokas vaizdas. Įsivaizduoju, kaip jums sunku. verysad.gif Nors judvi tam tikra prasme ir dviese (kaip svarbu tokiu atveju, kai bute yra dar viena moteris). Jei teisingai supratau, tu gyveni su mama? Bet per tėvelį, aišku, „neperlipsit“. Turit skaitytis ir su jo nuomone. doh.gif Vis tiktai, tai ir jo namai. wub.gif
Bet vis dėlto, kol kaimynai sutinka pabūti, ir soc. darbuotoja rūpinasi (juk ji žino tokią jo situaciją, kad jam dar globa valstybės neskiriama (ir jūs per prievartą jo vežti negalit); kas jau kas, o ji tai tikrai turėtų suprasti tokią situaciją, tai jos darbas)... Jūs turėtumėt susitaikyti su esamomis aplinkybėmis, ir palikti viską, kaip yra. Paraminant kaimynus (kad šiuo metu nieko kita padaryti negalit) ir patiems nustojant graužti save. Nes jūs, manau, kol kas tikrai padarėt viską. wub.gif Tai mano nuomonė. Aš taip elgčiausi. Nežinau, gal kas patars ką geriau. 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Simense: 19 sausio 2008 - 21:53
#326
QUOTE(Simense @ 2008 01 19, 22:51)
Tada liūdnokas  vaizdas. Įsivaizduoju, kaip jums sunku. verysad.gif Nors judvi tam tikra prasme ir dviese (kaip svarbu tokiu atveju, kai bute yra dar viena moteris). Jei teisingai supratau, tu gyveni su mama? Bet per tėvelį, aišku, „neperlipsit“. Turit skaitytis ir su jo nuomone.  doh.gif Vis tiktai, tai ir jo namai.  wub.gif
Bet vis dėlto, kol kaimynai sutinka pabūti, ir soc. darbuotoja rūpinasi (juk ji žino tokią jo situaciją, kad jam dar globa valstybės neskiriama (ir jūs per prievartą jo vežti negalit); kas jau kas, o ji tai tikrai turėtų suprasti tokią situaciją, tai jos darbas)... Jūs turėtumėt susitaikyti su esamomis aplinkybėmis, ir palikti viską, kaip yra. Paraminant kaimynus (kad šiuo metu nieko kita padaryti negalit) ir patiems nustojant graužti save. Nes jūs, manau, kol kas tikrai padarėt viską.  wub.gif Tai mano nuomonė. Aš taip elgčiausi. Nežinau, gal kas patars ką geriau.  4u.gif

Šiam pasaulyje tikrai esame DVIESE su mama. Ir mum abiem tai labai svarbu. Kartais pagalvoju, kad nežinau ką daryčiau, jei jai kas nors nutiktų unsure.gif Man dar tik 20, pamatyt ir išgyvent teko daug ir gal nelabai šviesaus, todėl labiau už viską noriu mamai ir sau ramių vakarų sodyboj prie židinio su katinu ant kelių wub.gif (turim tokį didelį, juodą 12 metų nepaprasto proto katiną - Rapolą wub.gif ) Ilgai turėjom tris ligonius ant galvos, dabar, vieną kryžių nunešus, dar du yra - ne tik senelis, bet ir mano tėvelis ligonis - jau po dviejų infarktų. Nieko daryti negali, bet nieko daryt ir nenori doh.gif Jis iš tų žmonių, kuriems „gerai, kaip yra“. O mes abi su mama lekiančios, siekiančios, svajojančios wub.gif
Atsakyti
#327
QUOTE(ajb @ 2008 01 19, 02:30)
As kartais per daug cia skundziuosi, bet man taip geriau, nes absoliuciai su niekuo kol kas negaliu sita tema kalbeti. Ilgai ieskojau su kuo galeciau apie tai pasisneketi. Ir radau jus. Didelis aciu, kad dalinates ir patirtimi ir isgyvenimais. Man taip daug lengviau  4u.gif

Tokiais atvejais per daug nebūna...

QUOTE(Simense @ 2008 01 19, 13:58)
Tik dabar, pasikalbėjusi čia, suprantu, kad ji neatlaikytų tokio ligonio (nes jos pačios gyvenimas buvo sudėtingas).  verysad.gif

Jau lankymai retėja, nes pamačiau, kad namai „griūva“. Jaučiu nuovargį ir būtinybę pasirūpinti ir savo sveikata.


Taigi, vieniems Dievulis duoda nueidamas, kitiems - pareidamas unsure.gif .

Nereikia nuvertinti ir kitų pareigų, darom, ką galim. Aš, bemokydama vaikus "pakentėti", po penkerių metų supratau, kad prėjo trečdalis jų gyvenimo "bekenčiant" senelių keistenybes. Gerai, kad pas mus tada tebuvo senatvės marazmai, o ne rimtesnės bėdos. Kažkaip reikia rasti aukso vidurį, nepasiduoti sentimentams, kelti tai, ką įmanoma pakelti. Stiprybės visoms 4u.gif .
Atsakyti
#328
QUOTE(Radvyle @ 2008 01 19, 22:05)
Šiam pasaulyje tikrai esame DVIESE su mama. Ir mum abiem tai labai svarbu. Kartais pagalvoju, kad nežinau ką daryčiau, jei jai kas nors nutiktų  unsure.gif  Man dar tik 20,  pamatyt ir išgyvent teko daug ir gal nelabai šviesaus, todėl labiau už viską noriu mamai ir sau ramių vakarų sodyboj prie židinio su katinu ant kelių  wub.gif (turim tokį didelį, juodą 12 metų nepaprasto proto katiną - Rapolą  wub.gif ) Ilgai turėjom tris ligonius ant galvos, dabar, vieną kryžių nunešus, dar du yra - ne tik senelis, bet ir mano tėvelis ligonis - jau po dviejų infarktų. Nieko daryti negali, bet nieko daryt ir nenori  doh.gif  Jis iš tų žmonių, kuriems „gerai, kaip yra“. O mes abi su mama lekiančios, siekiančios, svajojančios  wub.gif

Taip, svajonės mus nuveda toli. Kartais net kiek per toli... vacation1.gif
Jos, aišku, gali įsigyvendint. smile.gif Jeigu kada nors važiuosi ten gyvent... Bet kol kas viskas dar toli, ir tau reikia pasirūpinti nauju ligoniu. Šiuo atveju – tavo tėveliu. Manau, jūs dar nenumanot, kad jam (būtent iš tavęs!) daugiausia priežiūros ir dėmesio reikia. wub.gif Aišku, turi paremt mamytę dėl jos rūpesčio su seneliu (tai jos juk tėvas), o tu labiau skirk daugiau dėmesio tėveliui. Nes jis tau vienintelis, juo labiau, kad mamytė vargu ar pajėgia tiek aukotis abiem (paprastai atrodo, kad jaunesni yra pajėgesni, todėl mažiau pagalbos reikalingi, o dar ir kaip reikalingi). O sesutę turi? (Kažkaip jau primiršau, atrodo, rašei?)
O šviesaus tu gyvenime pamatysi. Ilgainiui suprasi, kad tai, ką patiri, ir yra ėjimas į šviesą... wub.gif
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2008 01 19, 22:07)
Tokiais atvejais per daug nebūna...
Taigi, vieniems Dievulis duoda nueidamas, kitiems - pareidamas unsure.gif .

Tai jau tikrai.. 4u.gif
Atsakyti
#329
QUOTE(Una Li @ 2008 01 19, 22:07)
Nereikia nuvertinti ir kitų pareigų, darom, ką galim. Aš, bemokydama vaikus "pakentėti", po penkerių metų supratau, kad prėjo trečdalis jų gyvenimo "bekenčiant" senelių keistenybes. Gerai, kad pas mus tada tebuvo senatvės marazmai, o ne rimtesnės bėdos. Kažkaip reikia rasti aukso vidurį, nepasiduoti sentimentams, kelti tai, ką įmanoma pakelti. Stiprybės visoms 4u.gif .

Ačiū. 4u.gif Aš ir galvoju, kad tie išbandymai duodami tam, kad pajustumėm, jog negali „išgelbėti pasaulio“. mirksiukas.gif Kai susirgo mama, man ji užėmė visą gyvenimą, aš tiek rūpinausi, kad primiršau ir savąją šeimą (vyrą, vaiką). Vyras dar kentėjo, bet ir tai kartais liūdnai primindavo, kad „ir manimi (t. y. juo) pasirūpinti reikia“ . O vaikas priminė nesusipratimais mokykloje, beveik visišku nevalgumu, nieko neveikimu, užsidarymu prie kompiuterio, neprižiūrėta sveikata. sad.gif Ir tik tada, kai aš suvokiau, kad turi būti atskiras žmogus prie mamos, tada pamačiau, kad mano vaikui jau trylika, ir kad jei dar ką galiu pataisyti, tai tik dabar, keletą metų iki suaugimo. Juo labiau, kad vaikui (gimusiam ir augusiam prie dvasio ligonio), pavojinga nuolatos prie tokio gyventi, ypač kai yra brendimo periodas. Jis gali neatlaikyti (o dar tokios naštos nenorėčiau kelti). doh.gif
Bet ir dabar man mama užima didžiąją dalį „pasaulio“. Jeigu kas sutiktas manęs paklausia „kaip laikaisi?“, aš pirmiausia pradedu pasakot apie mamą (taip man skauda). Net labai seniai sutiktam pažįstamam. verysad.gif Aš jau pradedu galvoti – ar tai ne per didelis prisirišimas? g.gif
O kitų pareigas aš irgi jau stengiuosi prisiminti. Gal ir priminti. blush2.gif
Atsakyti
#330
susimasciau apie tai, ka paraset. Apie prioritetus, demesi vaikams. Is tiesu reikia to neuzmirsti. Tikiuosi sugebesiu islaviruoti ateityje 4u.gif
Radvyle, tu tokia jaunute, o jau tokios bedos g.gif Pabandyk bent kazkiek nuo ju atsiriboti. Kosmaras. kai bedos buvo mano seneliams, viskuo rupinosi ta pati mama su savo seserimis, tete, ir net nepagalvodavau, kad gali buti kitaip. tebuvau laimingas vaikas ir gyvenau savo gyvenima.
Laikykis, kaip nors laikykis 4u.gif
Atsakyti
#331
QUOTE(Simense @ 2008 01 19, 23:51)
Taip, svajonės mus nuveda toli. Kartais net kiek per toli...  vacation1.gif
Jos, aišku, gali įsigyvendint.  smile.gif Jeigu kada nors važiuosi ten gyvent...

O sesutę turi? (Kažkaip jau primiršau, atrodo, rašei?)


Sodybą turiu omeny ne senelių. Sugebėjau parduoti kolektyvinį sodą ir nusipirkti kai ką ypatingesnio vidury miškų wub.gif Studijuoju biologiją ir turiu didelių planų su vaistažolių auginimu... wub.gif

Aš irgi vienturtė. Apskritai iš giminių yra likęs tik močiutės sesers sūnus. Bet jam irgi rūpesčių iki kaklo. Tik, žinoma, malonesnių - pernai gimė trynukai (dvi mergytės ir berniukas) wub.gif wub.gif
Papildyta:
O šiaip rimtos bėdos su senelių sveikatomis prasidėjo anksti - gal kokių 13 metų buvau g.gif Tėveliui pirmas infarktas dar anksčiau - buvau vos keturių.

Sėkmės visoms nešant savo kryželius ir džiaugsmelius wub.gif 4u.gif
Atsakyti
#332
QUOTE(Radvyle @ 2008 01 20, 09:21)
Sodybą turiu omeny ne senelių. Sugebėjau parduoti kolektyvinį sodą ir nusipirkti kai ką ypatingesnio vidury miškų  wub.gif  Studijuoju biologiją ir turiu didelių planų su vaistažolių auginimu...  wub.gif

Tu žinai, aš irgi turiu sodą už miesto. Ir mamos sodas yra. Bet kai dabar galynėjamės su žole doh.gif , aš jau pagalvoju - ar mums labai tų sodų reikia, kai jau taip? Ar ne per didelė našta? Juk žmonės svarbiau? g.gif Aišku, artimųjų ligos amžinai nesitęs, o paskui gali likti ir be vieno, ir be kito... Bet šiaip geriau per daug neprisiplanuoti. Išlaikyti turtą toli nuo namų sudėtinga. Kartais geriau kukliau, bet būti laisvesniam, kai ištinka bėda... Juk yra nemažai malonių dalykų net mieste (parkai, paupiai ar per atostogas pajūris, koks turistinis žygis į gamtą), jų ir išlaikyti tiek nereikia, o jie irgi suteikia džiaugsmo. smile.gif
Atsakyti
#333
QUOTE(Simense @ 2008 01 20, 12:02)
Tu žinai, aš irgi turiu sodą už miesto. Ir mamos sodas yra. Bet kai dabar galynėjamės su žole  doh.gif , aš jau pagalvoju - ar mums labai tų sodų reikia, kai jau taip? Ar ne per didelė našta? Juk žmonės svarbiau?  g.gif Aišku, artimųjų ligos amžinai nesitęs, o paskui gali likti ir be vieno, ir be kito... Bet šiaip geriau per daug neprisiplanuoti. Išlaikyti turtą toli nuo namų sudėtinga. Kartais geriau kukliau, bet būti laisvesniam, kai ištinka bėda... Juk yra nemažai malonių dalykų net mieste (parkai, paupiai ar per atostogas pajūris, koks turistinis žygis į gamtą), jų ir išlaikyti tiek nereikia, o jie irgi suteikia džiaugsmo.  smile.gif

Kai man buvo 12 metų, išsizyziau, kad nupirktų tą sodą, kurį dabar išmainiau į sodybą, esančią tiek man, tiek mamai - kaip išganymas, galimybė atsiplėšti, neišprotėti, pailsėti sunkiai dirbant. Ten tikrai jaučiamės PARĖJUSIOS NAMO. O ir šiaip, 50km nuo miesto centro man atrodo arčiau negu arti. Seneliui baisiai ta mūsų sodyba rūpi, kai galva prablaivėja, žada eiti inkilų daryti. Suprantam, kad nieko jis nebesumeistraus, bet vis tiek džiugu dėl tų šviesių sekundžių. wub.gif
Atsakyti
#334
QUOTE(Radvyle @ 2008 01 20, 12:55)
Kai man buvo 12 metų, išsizyziau, kad nupirktų tą sodą, kurį dabar išmainiau į sodybą, esančią tiek man, tiek mamai - kaip išganymas, galimybė atsiplėšti, neišprotėti, pailsėti sunkiai dirbant. Ten tikrai jaučiamės PARĖJUSIOS NAMO. O ir šiaip, 50km nuo miesto centro man atrodo arčiau negu arti. Seneliui baisiai ta mūsų sodyba rūpi, kai galva prablaivėja, žada eiti inkilų daryti.  Suprantam, kad nieko jis nebesumeistraus, bet vis tiek džiugu dėl tų šviesių sekundžių. wub.gif

Taip, tai šviesioji pusė. wub.gif Ir aš ją turiu. smile.gif Bet kai įvertini ir tamsiąją, tik tada ir pradedi atsiplėšt nuo prisirišimų ir išeit iš užburto rato. 4u.gif
O tėvėlis kaip? Kaip jis jaučiasi, kai jūs išvykstat? Ką jis ten būdamas jaučia? 4u.gif
Atsakyti
#335
QUOTE(Simense @ 2008 01 20, 16:08)
O tėvėlis kaip? Kaip jis jaučiasi, kai jūs išvykstat? Ką jis ten būdamas jaučia?  4u.gif

Su nakvyne mūsų ten dar neišleidžia. Bet jau planuoja, kaip važiuosim vasarą porą savaičių ten pagyvent ir kaip jis eis grybaut (baravykai ten auga tiesiog kieme wub.gif ) Na žiūrėsim, jei jam prastai nebus, gal ir važiuosim... Juk viešpaties kelia nežinomi. Dabar REIKIA vienaip ar kitaip apspręsti senelio problemas doh.gif
Atsakyti
#336
QUOTE(Radvyle @ 2008 01 20, 13:55)
Kai man buvo 12 metų, išsizyziau, kad nupirktų tą sodą, kurį dabar išmainiau į sodybą, esančią tiek man, tiek mamai - kaip išganymas, galimybė atsiplėšti, neišprotėti, pailsėti sunkiai dirbant. Ten tikrai jaučiamės PARĖJUSIOS NAMO. O ir šiaip, 50km nuo miesto centro man atrodo arčiau negu arti. Seneliui baisiai ta mūsų sodyba rūpi, kai galva prablaivėja, žada eiti inkilų daryti.  Suprantam, kad nieko jis nebesumeistraus, bet vis tiek džiugu dėl tų šviesių sekundžių. wub.gif


Vajė, kaip smagu... wub.gif 50 km - išties nedidelis atstumas. Ko gero, mieste iš taško A į tašką B neretai keliaujate kur kas ilgiau, nei į savo sodybėlę.
O visų smagiausias, man regis, tasai jausmas - PARĖJUSIOS NAMO. Vieta, kurioje taip jautiesi, tarsi palaiminta. Nepraraskite jos. Mes irgi turim sodą labai gražioj vietoj, prie Nemuno, - tiksliau, jį turi tėtis. Kai susirgo mama, labai viską apleidom. Po jos mirties vėl buvom apsitvarkę, dabar vėl pamažėle apsileidžiam... Bet kadangi su pinigais išsiverčiu, apie pardavimus nė negalvoju.
Beje, praėjusią vasarą ir tėtis mūsų sode praleido nemažai laiko - aišku, kad ir labai norėjo, nieko nebemeistravo, nebepajėgė, ale smagu buvo žiūrėt kad ir į sėdintį po savo sodinta obelim ar šliurinėjantį nuo vieno serbento krūmo prie kito... Rodos, ten net kvėpavo kur kas lengviau. Miegojo geriau. Matyt, ten jautėsi NAMIE. Ak, kaip malonu prisimint... wub.gif
Sėkmės visoms 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Alan: 20 sausio 2008 - 19:31