Tėvų karšinimas

Taip, jis kitoks, bet taip norisi normalaus gyvenimo, normaliu seneliu anukams ir t.t. Ech...O tetei...Didziuojuosi juo, nes juk vyrai galetu tiesiog iseiti...O jis buna, priziuri kiek moka, kad ir pasibara...Bet tai jau nera gyvenimas, kai vienintele pramoga uzvaziuoti po darbo i parduotuve. Daugiau niekur, niekur, niekur Ir klausimas kiek ir dirbti begales. Sveikata jo slubuoja, raminancius vartoja, o ir alaus nevengia. O kas jam belieka kaip jis sako. Nemato prasmes eiti pas psichologa, o suprasti ji aplinkiniams sunku, nes, kaip ir sake Alan, tik tas kas slaugo ligoni, zino kas tai yra. Ateina kokia teta, paziuri mama, ir sako, oi gi ji rami ir pan. Bet, deja, tai tik pavirsiaus blizguciai buna
Ziaurus gyvenimas, ypac kai ligos net savo amziaus nesulaukia. Mano mamai alzhaimeri diagnozavo 53 metu O juk labiausiai ji paplitusi nuo 65-eriu. Kiek dar ji, kiek dar mes, galejom pagyventi. Manau, kad ir skaudu tada siek tiek maziau butu. Bent taip manau

Nepasiduokit, mielosios..
Neištižkim. Paskaičius apie Radvylės bočelį ir ajb tėtį susimąsčiau... Taip, ir mano tėčio sveikata ženkliai suprastėjo po mamos mirties. Tiesa, neišsyk. Pradžioj atrodė, jog visiems pasidarė ramiau, atsikvėpsim po l.sunkių mėnesių... O paskui - lyg kamuolys nuo kalno, blogyn ir blogyn.
Ir, kaip pastebėjau, tokios bėdos labai atsijoja mūsų artimuosius ir draugus. Apsilankymai retėja, besidominčių ratas byra... Dabar jau retai bepaskambina tėčio broliai (sveiki visi, tam pačiam mieste gyvenam), užsukt seniai pamiršo. Savo pačios brolį vargiai prisišaukiu. Žinau, nieko čia malonaus, ir visgi skaudu. Draugės gelbėja labiau už gimines.
Et, nieko, ištversim.
O apie slaugos ligoninę ir normalią priežiūrą ne iš piršto laužiau - draugės tetai Petrašiūnų slaugos namuose pragulas užgydė (gulėjo ant kokios tai naujos lovos, vibruojančio, masažuojančio čiužinio), pamaitindavo, nuprausdavo. Kiek nuveždavau savo bičiulę lankyt ligonės, rasdavom švarią, nupraustą. Užtat ir nusižiūrėjau tuos namus - kai nebepajėgsiu savo ligoniu rūpintis pati.
Iki !

Beje, Radvyle , jūsų psichiatrės nesuprantu ir aš... Mums patarimai visai priešingi - nesiginčyt, išklausyt, pritart, nukalbinėt gražiuoju. Baisiai keista... O kaip pasielgt su ligoniu - spręsite patys. Ne socialinės darbuotojos ir ne kaimynai. Paieškokit variantų. Gal kas galėtų nors laikinai pagyvent kartu su bočeliu? Kol pailsėsit ir atsigausit?.. Na, pasukit galveles. Išeitis visada yra.

Mūsų močiutė irgi visą laiką gulėjo ant vibruojančio čiužinio. Nežinau ar visiem taip, bet pradžioje ją pykindavo
Papildyta:

Mudvi su mama esame vienintelės giminės. Tik mus jis dar prisileidžia. Kitų bijo, sako, kad iš jo drabužius vagia PYKSTA. Kartais žada su kirviu aplink namą pasivaikyt. Na taip, vogt tai vagia, bet ne drabužius, o vertingesnius daiktus - įv. staliaus rakandus, įrankius ir kt. Bet viskas turi b0ti taip, kaip yra. NIEKO NEGALIMA LIESTI Prisimenu, kai močiutė suprato, kad kažkas darosi nebetaip su jos atmintimi, paprašė, kad išsivežtume ją pas save, kad niekas nematytų, nežinotų apie tai, kad žmogaus iš jos nebeliko. O seneliui atvirkščiai - jam visiškai nesvarbu, kad jau atrodo kaip miestelio pajuokos objektas.

Mamos zodziai Kaimynai ir draugai gelbsti labiausiai Taip pat ji vis kartoja, kad numirti staiga yra didziausia laime ir gaila, ne visi jos nusipelno

Tokiems ligoniams aplinkos pakeitimas labai pablogina padėtį .

Tik iš pradžių. Todėl geriausia pasiimti tam (adaptavimosi) laikotarpiui atostogų (prireikus, net ir nemokamų, jei įmanoma). Paskui apsipranta. Juk namie ne geriau, kai šitaip? Juk dabar blogai abiem pusėm.

Ar susitvarkėte globą? Kaimynams ir soc. darbuotojai jau yra per sunku jūsų senolį prižiūrėti. Jums, kaip suprantu, taip pat šiuo metu. Tokiu atveju kaip nors reikėtų prisikalbinti jį pagulėti ligoninėje (paremontuoti sveikatą, t. y. slaugos ligoninėje). Jis šiais metais vėl turi galimybę. Per tuos kelis mėnesius kaip nors aptvarkysite jo namus, ir jam teks tik susitaikyti su realybe. Juo labiau, kad vargu ar jūs, globėjai, vešite jį atgal. Jums jį tokį sergantį lankyti ten per toli. Paskirti svetimą globėją jums irgi nenaudinga, nes yra turtas, kurį geriau bent jau išnuomoti kam nors, kol negalite jo parduoti. Gal ir pinigėlių globai šitaip prisidėtų. Čia gal ir yra tai, ką psichiatrė sakė: „užimti valdančią padėtį“?
Kai aš pati jau nebepajėgiau mamos prižiūrėti (o žadėtosios pagalbos nebesulaukiau), mes ją išvežėm į slaugos ligoninę (ne senelių namus! – to pavadinimo visi bijo, nors iš esmės tai tas pats, tik ligoniukui kitaip skamba). O ligoninėje visi žmogučiai yra gulėję, tai ir šįsyk nebuvo problemos įsodinti į taksi nuvežti „pas gydytoją“ (nors ji ir nujautė – kur). Aišku, nepasakosiu dabar, ką man pačiai teko išgyventi, paguldžius mamą, bet po šiai dienai (pusantrų metų ji dar ne namie. Bet ji gyva. Ir aš ją galiu aplankyti, ir net bandyti pasišnekėti. Kas žino, gal geresniais laikais atsiras tos pagalbos, ir mes vėl būsime bendruose namuos.

Jūs net nežinote, kad tikrasis nusipelnijimas – tai užsigrūdinimas nelaimėje. Mes tiek daug turime prisirišimų (nesveikai prie artimųjų, prie nebūtino turto, prie varžančių prisiminimų ir t. t.), kad kartais gerai, kai gyvenimas mus „pamaigo“. Ir tik tada, kai išmoksti priimti viską, „kaip yra“, tik tada iš tikrųjų užaugi. Aš pajutau, kad iš tiesų per mamos ligą dvasiškai paaugau. Ir niekada dabar nepasmerksiu žmogaus, atiduodančio savo ligotus artimuosius padėt slaugyti kitiems. Viena siūlau – jei dar galima (jei kiek nors dar galima), žiūrėti patiems dalijantis našta tarp savų.

Pritariu, Simense
Ir manau (o gal taip tik guodžiuosi), kad didžiausios naštos yra skiriamos stipriausiems... Ir kartais nudiegia širdį, paskaičius aštrius pasisakymus apie slaugymą TIK namuose, TIK artimiesiems. Kas ginčytųsi?.. Jei tik pajėgi... O kai nebepajėgsi?.. Jaučiu, kad su kategoriškosiomis kalbamės skirtingomis kalbomis.
Kartais vakare prisėdu prie teliko ir galvoju - o ką aš veikdavau, kai turėdavau laisvo laiko? Ir nebeprisimenu. Ir negera galvot apie tą metą, kai vėl turėsiu laiko, nes tai bus tada, kai...
Na, jūs gi viską suprantat
Labanakt

Taip, tik stipriausiems. Sykį, kai aš norėjau padrąsinti seserį, kad ji imtųsi žiūrėti mamą (pasirodo, ji jau seniai buvo siūliusi duoti ją prižiūrėti svetimiems, tik aš kažkodėl(?) negirdėdavau), aš bandydama ją paremti pasakiau: „žinai, kai aš slaugiau mamą, aš dvasiškai pasiūgėjau“, ji man atmetė: „tai auginkis ir toliau“. Man tąsyk nusviro rankos. Dabar aš nebegaliu jos kaltinti. Jos gyvenimas su vyru pasitaikė sunkus, jie dabar kartu nebegyvena, ir jeigu ji imtųsi prižiūrėti mamą, ji nebeatlaikytų – taptų tokia pačia ligone. Ir gerai, kad vis dėlto yra dar tokios ligoninės, kad artimieji galėtų pailsėti. Nes jeigu ir patys slaugytojai ilgainiui papildytų tokius pačius senelių namus, tai kam nuo to geriau?
Ir vis dėlto, Alan, jeigu tu kada apsispręstum šiek tiek sau leisti atsikvėpti, tai nebūtinai turi būti artimojo išėjimas Amžinybėn. Ir svetur, ne savo namuos žmonės gyvena (juk ir taip tavo tėveliui dabartiniai namai nėra gal labai savi?). Jie ir ten gyvena.
O dėl paskutinio... Ir Amžinybėje yra gyvenimas... Jei tiki... Tik reikia išmokti susitaikyti, kad tai KITOKS gyvenimas...
Labąnakt.

Už senelio slaugymą soc. darbuotoja gauna atlyginimą, o kaimynams mokame patys. Todėl sąvoka „per sunku“ lyg ir neturėtų galioti.
Globa yra tvarkoma teismo keliu ir tai užtrunka. Juk tam reikalingas neveiksnumo nustatymas. O su teismais tikrai nėra dėl ko prasidėti - turtiniai reikalai jau senokai išspręsti - dėl to galvų nesukam. Su ligonine nieko nebus - paskutinį kartą paguldytas su plaučiu uždegimu susirinko daiktelius ir išėjo važiuoti namo. Visiems buvo sakyta, kad jam alsheimeris ir išleisti niekur negalima. Deja, niekas į tai neatsižvelgė. Slaugos ligoninės tokių pacientų taip pat kratosi - taip žiemą „išėję namo“ neretai nušąla pirštus. Pasiaiškinimas gi būna vienas - mes ne psichiatrinė, prie lovų nerišame. Vasarą buvom paguldę į Alsheimerio ligų skyrių Naujojoje Vilnioje. Psichiatrė sakė, kad jam turi būti nustatytas pilnas slaugos poreikis, nes nors alsheimeris nėra itin pažengęs, jam pasireiškia dažni trumpalaikiai atminties sutrikimai (visiškos atminties duobės), išprovokuojantys pykčio priepuolius ir t.t. Slaugos poreikio nustatymas reikštų +600lt prie pensijos. Deja, vietiniam psichiatrui atlikus eilinį testą, rezultatas buvo 18 taškų. Išvados apie dažną dezorientuotą būseną niekam nebuvo įdomios. Taip kad užburtas ratas... Bandysim mėnesio gale važiuoti pas jį, nes mamos darbai ir mano mokslai labai dažnai nesudaro progų ten nulėkti. Kol kas tris kartus per dieną teikiam „išgyvenimo instrukcijas“ telefonu. Šiaip jau yra dvi išeitys: arba apgyvendinti psichoneurologiniame pensionate, arba surasti pakankamai kompetetingą žmogų, kuris galėtų gyventi su juo ir už atlygį rūpintis. Kol kas nei viena iš jų man neatrodo įgyvendinama. Tie pensionatai per daug baisūs, o gerų kvalifikuotų specialistų provincijoje taip pat 0.

Taip, tik tas, kas slaugo tokį ligonį, žino, kas tai yra. Ir kai šiandien viena moteris man papasakojo apie savo giminaitę, kuri yra labai bjauri, bet prižiūrėjusi tookią mielą, bet ryžtingo charakterio, neužsileidžiančią tetulę, kuri „ir skaitė 96 metų pati, be akinių, ir linksma kokia buvo“, aš iš kart supratau, kodėl ta slaugytoja tokio „bjauraus“ charakterio, ir ką reiškė tas tetulės „ryžtingas charakteris“. Laikui bėgant išmoksti girdėt ir tai, kas sakoma tarp žodžių...