QUOTE(irculia10 @ 2008 02 14, 08:09)
as ior rasiau kad kiekvienas ligonis serga kitaip,negaliu sakit kad visiems bus taip kaip man.o slaugos namai turi dideli + uztai kad zmogus tarp zmoniu ir tegul aplinkiniai mus smerkia .is sono juk taip lengva nusprest.
simense o kas per privatus slaugos namai ,kur randasi?
solouri bus sunku jei reiks mama pasiimt pas save.geriau ieskokit slauge kuri ja priziures.jei buciau zinojus kad taip bus tikrai buciau neemus.
mano nuomuone turetu buti lietuvoj pansionatai ligoniams pagal liga.kaip kinuose ruodo

suseda jie ten prie stalo dirba darbelius priziureti visi.
ai megstu pasvajoti

zinot mano poziuriu man dar nera blogai,blogiau tiem kas turi serganciu vaiku.
Smagu, kad jauti dar turinti energijos ir jėgų.

Nors manau, kad dar yra ir sąlygos ligoniukui prižiūrėti. Jei turi dukrą paaugusią, tai jau paspirtis. Dar svarbu, kiek tas vyras ir kaip padeda. Labai svarbu, kai savame bute yra pagalba.
Slaugos namai iš tiesų turi pliusų kai kurių. Ten žmogutis nebūna vienas. Nors aplink jis mato ligonius, kada jam pačiam reikia paspirties.
Kine viskas atrodo gražiau. Ten žmogučiai rodomi dar galingi ir pakankamai protingi. O tavo mama šiuo metu galėtų būryje panašių žmogučių kokį darbelį padaryti? Mano ne. Ir ten gulintys ir dar vaikščiojantys ne. Jiems kiekvienam reikėtų atskiro žmogaus šalia. Be to, ką gi tokie žmogučiai ir nuveikti gali?
Slaugos namai yra pakaunėj. Nenoriu rašyti pavadinimo, nes tai privati įstaiga ir mama šiuo metu ten guli. Nežinau, ar tos sąlygos atitinka reikalavimus tokiai ligoninei (man atrodo, kad labai ne), bet slaugutės dabar ten geros (nors iš pradžių buvo visko). Jei tau reikės, kaip nors iki jos atsikasi (ne taip daug tų privačių ir yra). Esu mačiusi ir jos reklamą.
Tu ir dabar turi galimybę sau pasilengvint, jeigu šeima leidžia. Įmanoma pasamdyt ir visai neblogą slaugytoją. Žmonių yra visokių. Kai kurie, sako, tampa vos ne šeimos nariu. Aš ir iš pradžių labai nenorėjau svetimo žmogaus šeimoje. Bet kai važinėjau po tris kartus per savaitę ir iš darbo grįždavau pusė dešimtos vakaro, tai man, kaip šeimos žmogui, tik iš pradžių atrodė gerai. Dabar važinėju nuo Naujų tik kartą per savaitę, bet ir tai jau pagalvoju o juk aš jau pusantrų metų negaliu nieko sekmadienį planuot su šeima.

Ilgainiui ir tai pradeda varginti. Nežinau, gal reikia keist požiūrį?

Nors mintyse jau planuoju, kad pasiims ją kas nors kitas iš vaikų.
Kažkada viena pažįstama sakė: važiuok pas kunigą Rudzinską, prašyk Dievo jai lengvo išėjimo. Aš nežinau, dar nesu tam pasirengus. Nežinau, ko tikėtis ir laukti (kaip ir Alan

), bet pati tokių sprendimų (dėl išėjimo) priimti sau negaliu.
Viena moteris man yra pasakiusi: kievienas turi savo
rūpestį (o ji pati turi vyrą, priklausomą nuo alkoholio). Mums tik iš šalies atrodo, kad pas kitus (jei tokios pačios problemos nėra), tai ten gyvenimas vos ne rožių žiedlapiais barstytas.

Gal tik
kol kas.