Tėvų karšinimas

Dažnai ta duoklė gerooookai didesnė. Juo labiau, kai yra ir kitų „kūdikių“.

Ačiū, kad pasigedai. Kažkokia miela ta mūsų visų bičiulystė.
Nebesugebėjau nieko parašyti, nes turėjau maratoną - vieną į ligoninę, kitam gydytoją į namus, į vaistinę po keliskart dienoj ir vėl viskas iš naujo... Apie tą blogiausią ir aš pagalvoju, kai kuri ilgiau neužsuka. Sunku gyventi, bet atsisveikinti irgi nelengva.


Gal tiesiog už gyvybę, kurios be jų neturėtume. O jei dar meilės pilną širdį pripylė, tai ir dalinamės.

Gal ne tik meilės, bet Dievulis davė dar ir padedančių rankų, tai ir pasidalinti galima.

Man kartais atrodydavo, kad „ta kaina“ yra per didelė už gyvybę. Juk jeigu gali pats išprotėti, prižiūrėdamas artimąjį, jei nesulauki pagalbos...

Žinoma, kad be padedančių rankų ir slaugos namų neįmanoma būtų pagelbėti sunkiems ligoniams. Vienas, šiuo atveju, ne karys - ilgai netvertum.
O kaip tau sekėsi, ar pakvietėt mamai kunigą?

Kol kas ne. Per daug sudėtinga, per daug kliūčių, supratau, kad dar ne laikas. Kai kas turi išsispręsti. Be to, prisiminiau ir mamos paskutinius žodžius tąsyk, kai išeidama pasitikslinau, ar tikrai ji nori, kad kunigą atvesčiau. Ji pasakė, trumpai pagalvojusi: „Ne“. Ir pasakė tą kažkaip sąmoningai. Todėl ir pagalvojau, kad čia yra daugiau mano iniciatyva ir mano noras, o ne jos. Tik kažkaip iškart neužfiksavau. Todėl, manau dabar, kad forsuoti nereikėtų.
Juk svarbiausia yra susitvarkyti savyje, o ne sutvarkyti kitus.

Žinoma. Tiesiog rūpėjo, kaip sekėsi, nes tikrai sunku suprasti, ko nori tokie ligoniai . Mano mamai labai palengvėja, kai pakviečiam kunigą, o tėtis siūlo palaukti, kol pats nueis į bažnyčią - vienoj šeimoj dvi skirtingos reakcijos, nors abu jau yra gavę ligonių patepimą ir ne po vieną kartą per savo "ligonių karjerą" .

Jei būtų savuos namuos, aš per dieną tą sutvarkyčiau, juk esu tai dariusi, tam didelio prisiruošimo nereikia (nebent ligonis prieštarautų). Bet va ten, kažkaip nelabai žinau kaip. Klausinėjau slaugučių, jos nieko nežino, tai ir aš tokia... ne visai tikra.
Gerai, kad paklausei, nes prisiminiau, kad galima ir mišias užpirkt. Tik kol kas su darbu turiu rūpesčių, ten forsuot reikia, tai ir nuplaukia kiti dalykai į šalį.

Sveikos,
Įsiterpsiu ir aš
Mano tėvėliai dar gana jauni ir labai norėčiau, kad kuo ilgiau tokiais išliktų, kad jų neužpultų jokios sunkios ligos ir nelaimės. Bet bus kaip bus.. Juk ne nuo mūsų tai priklauso...
Bet esmė tame, kad jau beveik mėnesiuką dirbu senelių slaugos namuose. Ne savo noru ten įsidarbinau, bet tiesiog taip susiklostė, kad turiu ten padirbėti kurį laiką.
Pirma diena turbūt ilgam įstrigs atmintyje.. Buvau tarsi šoko ištikta.. Tiek liūdnų ir pagalbos prašančių akių vienoje vietoje tiesiog nebuvau mačiusi. Visokių žmogeliukų ten yra - ir mąstančių, ir visiškai nieko nesuvokiančių.. Bet visi jie turi kažką bendro.. Visi kažko laukia, visi žiūri pro atviras duris į praeinančius žmones, tiesia rankas, prašo pagalbos.. Kiti tiesiog nori paglostyti tave ar pabučiuoti į ranką. Dar kiti, paprasčiausiai pritvirtinti specialiais diržais prie lovų ar kėdžių, kad nepabėgtų ar neiškrėstų kokių kvailysčių. Ir agresyvių yra, seseles kekšėmis vadina, stengiasi suduoti į veidą ar į rankas, kai šios ateina pakeisti sauskelnių. Labai skaudu ir sunku matyti tokius vaizdus. Todėl noriu pasakyti, kad į tokią vietą galėčiau atiduoti tik visiškai nieko nebesuvokiančius tėvus ar artimuosius. Tokiose vietose jais tikrai geriau pasirūpins, suteiks visą reikiamą spec. priežiūrą. Dėl tokių žmogiukų tikrai nebeverta mesti darbo, aukoti šeimos santykių. Juos tiesiog reikia dažnai lankyti, bendrauti su jais, nors jie nieko ir nesuvokia.. Pastebiu, kad po tokių vizitų jie nurimsta, sumažėja agresija ir t.t. O ir šeimos nariai maloniau su jais bendrauja, yra geresnės nuotaikos, pailsėję, ramesni..
Tačiau, kol žmogus dar bent šiek tiek suvokia aplinką, pažįsta šeimos narius - jo vieta namuose su artimaisiais. Nes į tokią vietą patekę bent šiek tiek protaujantys seneliukai, tiesiog akyse užgęsta iš sielvarto ir liūdesio.
Taigi, visoms noriu palinkėti kantrybės, stiprybės ir blaivaus mąstymo, slaugant artimuosius. O smerkiančių ir teisiančių visada atsiras.. Bet gyvenimą su nieko nesuvokiančiu žmogumi gali suprasti tik tie, kurie yra su tuo artimai susidurę

Mano mama „tokioje vietoje“ jau beveik pusantrų metų. Ji gyva ir įprastos sveikatos būklės. Ji ten liūdi, pyksta, verkia ir priešinasi tiek pat, kiek ir namuose. O namuose ji verkdavo labai dažnai ir niekuo nenuraminamai, ir pykdavo, pykdavo. Kiek artimasis gali tai tverti? Ji suvokia kai ką tarpais, tikrai pažįsta artimuosius ir šypsosi jai mieloms slaugutėms. Prie manęs ji būdavo visokia namie. O ten aš ją randu manęs laukiančią, man besišypsančią, tik retkarčiais neramią. O slaugutės pasakoja, kad ji ten būna „visokia“. Aš tai žinau, man nereikia pasakoti, nieko naujo jos man nepasako. Žinau, kad tas, kuriam tenka visa priežiūros „virtuvė“ dažniau būna „blogas“. Nes jis reikalauja keisti pampersą, kai ligonis nenori, jis neleidžia liesti to, ko negalima ir t. t.
Manau, kad kaip tik namuose galima laikyti būtent tokius, kurie kitiems atrodo „nieko nenutuokiantys“, ramūs ir gulintys. Nes tik tokiam tu gali lengviau rasti slaugytoją Lietuvoje ir jis nesutrikdo tavo šeimos gyvenimo. Ką toks negalingas gali blogo padaryti? Na, nebent į kelnes ar atsisakyti valgyti.

P. S. Mane domina Alan patirtis. Kiek atsimenu tu, Alan, pasamdei slaugytoją ištisoms dienoms? Kitaip tariant ji apsigyveno su tėvuku? Kokiomis sąlygomis (ko tu reikalavai), kada slaugytoja turi laisvas valandas (juk turbūt išleidi atsikvėpti?). Žodžiu, mane domina visokia praktinė patirtis dėl apsigyvenusio namie slaugotojo.
Gal dar kas turi tokios patirties ar ką yra girdėjęs?

Manau, kad ligonio sakomi keiksmažodžiai priklauso nuo jo mentaliteto. Mano mama supykusi prisakydavo daug negerų ir nepagrįstų dalykų, bet kitokio necenzūrinio žodžio, tik „š...“, ji nėra pasakiusi. Todėl ir ligoninėje teko išgirsti, kad ji pradėjo svaidytis tais „š...“. Mat gyvenime tą žodį pavartodavo, bet patyliukais, kad kiti negirdėtų. Kai aš vėliau išgirdau, kad kažkas artimąjį išvadindavo „k...“ ir panašiai, mane apėmė siaubas: štai kas manęs dar laukia. Bet jau prabėgo daug laiko, ir aš supratau, kad nieko daugiau greičiausiai ir neišgirsiu. Ne tas pasaulio suvokimas, net jei ir tokia liga. Ko nėra viduje, tas neišeis ir išorėn.
O dėl tų mušimų... tai man mama vaikystėje yra ne sykį sudavusi. Tas pats išryškėjo ir jos ligoje.

Sveikos visos Praeitą savaitę buvom parsivežę senelį pas save, nutariau pasiguosti, nes sekėsi nekaip Onkologinis hormonoterapijos nutarė neatnaujinti ir gydymo iš ten jokio negausim, kol nebus metastazių (mat gydymą žada atnaujinti kai PSA bus 6, o tada jau gali būti negerų dalykų kauluose ). Tos pačios dienos vakarą, po vizito pas gydytoją, prasidėjo kategoriški reikalavimai: VEŽK MANE NAMO O man vidury savaitės buvo egzaminas universitete paskirtas, tad turėjom palaikyti jį namuose iki penktadienio Tai taip ir buvo: naktimis iki pusės trijų verkia ir keikia visą pasaulį: mane, mamą, mirusią močiutę, kad mes jam gyvenimą sugriovėme ir dabar tokį „sveiką ūkininką“ prieš jo valią uždarę laikom. Neapsikentusios nuvažiavom ir pas močiutę gydžiusią psichiatrę tai ta pasakė, kad čia jūsų problemos jei nesuvokiat, kas yra Alzheimeris ir nėr čia dėl ko skųstis Taip kad penktadienį išvežėm jį namo ir viskas vėl po senovei... Nieko neranda, nieko nebesupranta, bet kažką pakeisti vargu ar mūsų jėgoms Pradėjom kapstyti reikalą dėl slaugos, tai paaiškėjo, kad reikia dar kaži kokios psichologo konsultacijos ir tik paskui dokumentai patenka į komisiją. Bet visam tam suorganizuoti reikia bent 1 laisvos savaitės, o jos artimiausiu metu nenusimato

Keista, kad tokį „patarimą“ išgirsti iš žmogaus, kurio tiesioginė pareiga jums padėti (vaistais ar bent jau paguodimu, jei ne prasmingu patarimu).
Stiprybės jums ir galimybių greičiau surasti tą laisvesnę savaitę!