Noriu pasidalinti savo istorija, sudauziusia man sirdi ,nes si liga pasiglemze labai brangu man zmogu. Ir prislege sirdi diziuliu kaltes akmeniu... Kaltes, kad issigandau, kad galbut galejau ka nors pakeisti, kad butu galima to isvengti... Perskaiciau visas zinutes ir pagliau radau atsakyma ir paaiskinima kodel mylimas zmogus taip pasikeite ir kodel viena diena visas musu pasaulis pradejo griuti...
Su draugu draugavome 3,5 metu. Buvau be proto ji issimylejusi, dekojau Dievui uz kiekviena kartu praleista minute, nes jis man buvo visas pasaulis, mano antra pusele

. Ir staiga pries metus laiko mano zmogus tarsi ''susidvejino''. As niekaip negalejau suprasti kas nutiko, kaip zmogus gali taip staiga pasikeisti. Tarsi stebetum gaisra - matai kaip visas tavo gyvenimas zusta akyse, o tu vis bandai prisiminti kur nuo ko jis galejo kilti....
Tiesiog viena diena draugas pareiske, kad kaimynai ji visa laika stebi, snipineja (jis ilga laika nerado darbo ir visas dienas praleisdavo prie kompiuterio braizydamas brezinius kuriuos pats ir kurdavo- buvo interjero dizaineris. jo galvoje nuolat knobzdejo milijonai ideju, prie kuriu jis labai daznai praleisdavo kaiuras naktis, miegodamas tik po 2-4 val. per para)... Is pradziu pamaniau, kad bunant tarp keturiu sienu gal tesiog zmogui prasidejo depresija. Paskui prasidejo kaltinimai ir absurdiski itarinejimai, kad as susiradau kita, kad ji apgaudineju, nors iskart po darbo grizdavau namo ir stengdavausi ji nuraminti, jis puikiai zinojo mano darbo valandas, kolegas (moteriskas koletyvas) - taigi niekaip negalejau suprasti kaip taip is niekur nieko prasidejo tas absurdiskas itarinejimas. Bandziau kalbetis, aiskinti, pateikti logiskus argumentus - taciau viskas buvo tarsi zodziai i siena. Man plyso sirdis, mes kureme ateities planus, ketinome tuoktis...
Itarinejimai, pavydas, ''kaimynu snipinejimas'' tesesi 3 menesius. Galiausiai prasidejo agresijos priepuoliai... Po pirmo smugio i veida -buvo labai skaudu, taciau jis atrode sutrikes, pasimetes ir sake pats nesupranta kaip galejo taip padaryti, todel atleidau (na gal tiesiog zmogui buvo sunkus periodas, gal suklydo). Deja laikui begant seke ir antras, ir trecias kartas. Visi mano bandymai bent jau nueiti pasikonsultuoti su psichologu, baigdavosi pareiskimais, kad man paciai reikia gydytis... Galiausiai viena diena i rankas buvo paimtas peilis... Laimei pavyko ji nuraminti, taciau ta pati vakara susisiekiau su jo seima ir jie ji issiveze pas save, nes as jau bijojau savo zmogaus..

Toliau tesesi terorizavimas, kad AS siunciu zmones, kad ji persekiotu, kad mano ir jo seima susimoke pries ji.
Po sio ivykio is jo artimuju suzinojau, kad jo mociute sirgo sizofrenija, taigi pradejau ieskoti informacijos ir atsakymu i klausima ''KODEL?''....
Daba jau puse metu praejo nuo jo paskutinio ispuolio ir nuo tos dienos kai mes nebekartu. Myliu ji ir taip skaudu, nes jis nepripazysta, kad jam kas nors negerai ir net nesiruosia ieskoti pagalbos. O kaip jau dauglis minejo - prievarta pas gydytojus nenuvesi, kol neatsitiks kas nors blogo. O as bijodama to ''blogo'' ir matydama, kad negaliu jam niekaip padeti, nes budamas su manimi ir toliau kaltina, kad ji apgaudineju, darosi agresyvus, o po kurio laiko kai nurimsta - atsiprasineja, sako kad myli ir t.t. - deja pas ji nebegryzau. Bet si kalte tikriausiai bus mano gyvenimo kryzius....
Taciau dabar bet jau radau atsakyma i taip ilgai kamavusi ''kodel taip nutiko?''...