Operuoti ar neoperuoti? Štai kur klausimas, vertas Šekspyro plunksnos.

Turėjau akmenukus daugiau nei 10 metų. Kažkiek metų jie tylėjo, t.y. nebuvo priepuolių. Diagnozavo po pirmo priepuolio prieš 9 metus, kai dėl neaiškaus skausmo vidur nakties su greituke patekau į VGPUL. Vidury nakties ir sužinojau diagnozę, bet hospitalizacijos atsisakiau. Per tuos 9 metus visko buvo: tai po 2 priepuolis į mėnesį, tai visiškai nieko per 2 metus. Paskutiniai 2 priepuoliai buvo kitokie: užtrukdo daugiau nei 6 val., bet bjauriausia, jog galo nesimatė, tad teko kviestis greitukę. Su patirtimi atsiranda jausmelis, kad galas jau artėja, tad apsispręsti tampa lengviau.
Pavojai yra dvejopo pobūdžio:
- akmenuku pasprings tulžiapūslė, su visomis po to sekančiomis pasekmėmis
- tulžis supleškins arba nuvargins kasą, su visomis po to sekančiomis pasekmėmis
Apie kasos supleškinimą verčiau nešnekėkim, nes gausis kalba apie laidotuves. O kas dėl pavargimo, tai esant tulžyje akmenims, nepaisant priepuolių buvimo ar nebuvimo, kasa vargsta. Po operacijos ligoninėje gydytojas pasakė, jog kasa kažkiek pavargusi, bet dar normos ribose. Neklausiau, ką tai reiškia, tačiau ir seniau, ir dabar kartais apturiu neaiškius silpnumo priepuoliukus, kuriuos lengvai užmušu bet kokio maisto doze. Panašius, maistu pagydomus, priepuolius apturi diabetikai. Dar manoji normaliai apgadinta kasa kartais paleidžia vidurius. Jau nesugaunu kada būtent. Kas bus toliau laikas parodys.
Taigi, tulžiapūslės akmenligė turi mažesnį ar didesnį poveikį kasai. Bet gi o tačiau, pašalinus tulžiapūslę, ir neatsisėdus ant permanentiškos dietos, kasa irgi gadinasi. Tai ką daryti? Mano nuomone, jei nėra priepuolių, lai tie akmenukai guli kur gulėję. Operacija yra kraštutinis žingsnis.