Bigliai, Nulėpausiai, padykėliai V

Dviratis yra gera treniruotė (ir šeimininkui kaip smagu!), bet tokiai mažylei tikrai dar ir per anksti būtų. Aš be kokių 9-12 mėn. tikrai nerekomenduočiau pradėti rimtesnių pasivažinėjimų - nebent "mokslo" tikslais trumpučius atstumus ir visai neintensyviai, bet ir šito aš asmeniškai bent be pusmečio nebandyčiau.

manau jums tada reikėtų ne biglio

Taip kad viskas įmanoma Svarbu tik sistemingas šeimininkų elgesys ir, manau, visus tempimus į šoną galima išgyvendint. Nors pradžiai gal geriau kokią kiek nuošalesnę vietą pasirinkt, kol šunelis apsipras su tinkamo bėgimo šalia dviračio taisyklėmis.

Man tik kyla klausimas - daugiau važinėjant miesto takeliais ar nenusizulina šuns pėdutės? Čia iš pratikos važinėjantys gal pasakytų, nes teoriškai aš tikrai to pasisaugočiau, o gal ir kokio vaško pėdom užtepčiau prieš ilgesnius išvažiavimus.
[/quote]





Sveikos,

Mes pradėjom važinėti nuo 7 mėn. stadione trumpais atstumais. Kaip matau bigliukams patinka tokios treniruotės, mūsiškis irgi džiaugiasi dviratį pamatęs. Suvaldyti bandau padidinus greitį, tada šuo nespėja staigiai timtelėti pavadėlio, tik šaligatviais važiuojant, kur daugiau žmonių vaikšto gana sudėtinga.
Čia yra daug patarimų, taip pat ir apie pėdutes parašyta
http://www.aviganiai.lt/patarimas/17

Sveikos biglių mylėtojos

Smagu, kad tema atgyja.

Cuco auga kaip ant mielių, po techninės apžiūros sveria 6,5 kg :Dbe sėdėjimo ir gulėjimo lapce jau moka duot. Smaginamės Buvom palikę namuose gerom 3 valandom, uždarėm vienam kambaryje. Grįžusi radau viską taip, kaip palikau, tik žinoma Cuco buvo bais išsiilgęs. Tai vat pradėjau mąstyt, jei jis nieko nepridaro namuose (tfu tfu tfu) - gal apsieisim be narvo žiūrėsim dar, kaip čia seksis.

Savaitgalį buvom prie ežerų su palapinėm, tai pasiilsėjom, Cuco kai vakar grįžom paėdė ir kaip krito, tai tik šian ryte vos išbudinau

Ausų ilgumas neišpasakytas

O dėl pačio narvo, na mes gyvenam be narvo jau gerus 1,2 metus. Ką iš savo pusės galiu patarti, tai griežta disciplina ir tikrai išsiauklėsit taip, kad vaikinas miegos kol Jūsų nebus ir negriaus namų Aišku jeigu tinkamai iškrausit.

Iš patirties auginant biglį be narvo/bokso - per anksti geriau nesidžiaugti Mūsų namai visai neblogai atrodydadavo iki... Šuniukui suėjo kokie 5-6 mėn. Va tada tai prasidėjo linksmybės ir siurprizai kaskart grįžus namo! Čia, žinoma, individualu ir labai priklauso tiek nuo šuniuko charakterio (teko girdėt apie tokius, kurie per visą vaikystę nieko rimto taip ir nesunaikino), tiek nuo aplinkos, kurioje šuo paliekamas, tiek nuo jam tenkančio fizinio krūvio etc.

Na mums si vasara irgi neliudna Bugutis jau visus metus pas mus gyvena priprato prie musu, be jo jau savo gyvenimo nebeisivaizduoju ne per kur vis susigalvojam nauju pramogu, bandom ko dar kartu nebandem ir vis dar tikimes, kad galesim lakstyt miskais be pavadelio

Taip taip, pas mane patys didžiausi nuostoliai buvo 7 - 10 mėn

Na mūsiškis tai net ir sulaukęs to amžiaus nieko neprikrėtė. Pritarčiau tai minčiai, kad viskas priklauso nuo šeimininko, pačio auklėjimo ir aišku šuns. Tiesiog žinau nemažai biglių kurie gyvena be narvo ir namai dar neatrodo "kaip po karo"

Sveikintina, maniškė dažnai naktį pasidarbuoja kai mes miegam o tada gi į narvą nedarom O ir savo kolekcija vis pildo, nesustoja

Mūsų Krukui jau trys metai. Kai jį parsivežėme į namus, kitą dieną išskubėjom pirkti narvo. Buvau internete prisiskaičiusi ir prisižiūrėjusi visokių šposų. Iš pat pradžių išeidami jį visada palikdavom narve (2-3 valandoms, ne ilgiau). Tačiau kaskart būdavo labai gaila jį ten uždaryti, nes jis cypdavo, kaukdavo, bandydavo iš narvo išsprūsti. Kartą grįžus radau sulankstytus apatinius virbus ir kruvinas pėdutes. Vargšiukas, matyt labai jau norėjo ištrūkt. Tuomet pasisodinau savo 4 mėnesių "bamblį" ir juokais pasakiau: gerai, daugiau tavęs nebeuždarinėsim, bet tik iki pirmų nuostolių. Ir ką gi.... Iki šiol narvas tarnauja tik kaip daiktų sandėlis, į kurį Krukas bėga slėptis (kai vaikai žaidžia su juo gaudynių) arba nešasi graužti skanėstus. Per tuos tris metus jis nėra sugraužęs nė vieno vertingo daikto (neskaitant ne vietoje besimėčiusių pieštukų ir flomasterių). Kai kur nors išeinam, šuo iškart užšoka ant palangės ir išlydi. Kai grįžtame, ant tos pačios palangės mus ir pasitinka. Ir tikrai, nėra nė karto nieko pridirbęs (tik kartą nuo mano darbo numetė šokolado dėžutę ir pabandė keletą šokoladukų paragauti, bet matyt pats suprato, kad jie šunims netinka). Namuose nieko nebeslepiam, nes mums išvykus, panašu, kad šuo miega arba žiūri pro langą.
Taigi, ne visi bigliai yra niokotojai.
Mes savo šuniui leidžiam gerai fiziškai išsikrauti. Kiekvieną rytą jis apie valandą bėgioja be pavadėlio miške. Kartu nueinam kokius 4-5 kilometrus. Jei pabėga paskui stirną ar zuikį (o taip būna vis rečiau ir rečiau), dar pasilaksto papildomą valandą Kol būdavo mažesnis, beveik kiekvieną vakarą susitikdavom pasibėgioti su kitais bigliais. Dabar esam šiek tiek aptingę, bet niekada nepraleidžiam progos laisvai pasilakstyti gamtoje.
Žodžiu, mano atveju patarimas būtų banalus ir šimtą kartų girdėtas - kuo daugiau bigliui suteiksite laisvės ir fizinio krūvio lauke, tuo ramesnis jis bus namuose.

Na musu bugas jau suauges, bet per metus laiko, kai jis pas mus (jam apie 2.5) yra tik viena karta pagriebes pukuota pirstine ir viskas , ramiai gyvenam namie paliekam visiskai viska nieko nuo jo neslepiam, neuzkelinejam ir pan protingas vaikas jau nors buna , kad tikrai ilgai kartais tenka jam pabut vienam bet grizus randi visa apsimiegojusi manau visi normalus sunys miega, kol seimininku nera namuose kadangi suniuka pasiemem jau paauginta narvo neturejom niekada