Nu ka as zinau, galim diskutuot be galo, bet man tai mazdaug aisku - tos, kuriom teko "laime" susidurti su faktu, jog vyras turi meiluze - puola arsiai tas begedes, gindamos savo teise i bleduna vyra, zmonos statusa, uzgyventa materialine gerove ir pan. Tos, kurios su vyru neistikimybe dar nesusidure, siek tiek nuolaidesnes. As pasilieku prie savo - visi atvejai skirtingi. Ir ka zmonos beputotu, o meile tarp meiluziu tikrai gali buti. Jos tiesiog nenori pripazinti, kad vyras, kad ir paveluotai, bet visgi pasirinko kita moteri. Todel saukia apie seima, morale, isipareigojimus ir t.t ir labai nori, kad veliau palaidunas atsliaustu keliais, bet buna ir taip, kad tas nieksas neatsliauzia, o lieka laimingai gyventi su meiluze. Buna, kad atsliauzia. Visaip buna. Nezinau, ka as daryciau, jei mano vyras susirastu meiluze, aisku, nebuciau laiminga. Bet jei jis saziningai pasakytu, kad isimylejo, ir nori gyventi su kita moterimi, manau susitaikyciau su tuo be kurvinimo ir tulzies spjaudymo. Ir pasistengciau save myleti dar labiau
Beje, gal verta butu atidaryti tema "jusu poziuris i meiluzius"? Kaip cia mes juos pamirsom?
Juk moterys taip pat sekmingai vingiuoja i kaire kaip ir vyrai
