Pradėsiu nuo to, kad užaugau šeimoje, kur tėvas stipriai gėrė. Kai tekėjau, pirmiausia žinoma, buvau įsimylėjusi iki ausų

. Bet dar man svarbu buvo ir tai, kad vyras negėrė. Bėgo laimingi metai,(susituokę jau penkiolika metų) jis tikrai nuostabus vyras- labai myli vaikus, rūpinasi buitimi, ir man pakankamai dėmesingas bet....Nebegaliu pasidžiaugti tuo, kad jis negeria. Jei anksčiau užtekdavo poros taurių, tai dabar sunkiai išvilioju nuo stalo,kol ant jo yra butelis. Jau pora metų, kai vakarėliuose prisigeria. Darbiniai vakarėliai dažnėja, ir paskutiniu metu vyksta maždaug kartą per mėn. Iš jų grįžta paryčiais ir girtas. Manęs į tokias šventes dažniausiai nesiveda, nors šiuo metu ir negalėčiau ten eiti, nes auginu mažiukę. Kol jo sulaukiu negaliu užmigti, kūnas dreba, širdis "makaluojasi" , ausyse spengia it t.t. Manau, kad dauguma iš jūsų tą žinot. Agresyvus nebūna, kai išsiblaivo neriasi iš kailio, kad man įtikti, bet man atrodo, kad susprogsiu iš baimės , nerimo, pykčio ir nusivylimo. Kai susipykstam (dėl gėrimo žinoma) , sako, kad elgčiausi kaip suaugusi, ir atskirčiau, kur jis , o kur mano tėvas, o aš jau nebepajėgiu pasidžiaugti tuo, kad jis man geras, bet matau tik faktą, kad grįžo ne laiku ir neblaivus.Būkit geros, mergaitės, patarkit , ar aš čia beprotė, kuri turi per gerai, ir nežino ko dar norėti, ar mano nerimas turi pagrindą. Kaip jūs susitvarkot su nerimu ir laukimu.