savo pagranduka zindziau iki 3m 8men. sunkiausia buvo kovoti su aplinkiniu reakcijom, juolab, kad apie ilgesni zindyma pradeta kalbeti tik neseniai. veliau Jonukas pats nusprende, tares, kad jis "jau didelis berniukas", jog pienuko nebenori.
Nuramonote mane. mano mazei 3 metukai ir ji MP dar niamnioja pries miegeli. manau kai pradesim eiti i darzeli atsisakys.bet gerai sakot,kad laikas greit prabega kai gali glaust
Maniškis atsisakė 3 m. 2 mėn. Paskutinį mėnesį prašydavo kas kelias dienas prieš nakties miegą, o paskui visai pamiršo. Nors būna, kad kartais įkiša ranką "ten"

, tačiau nieko neprašo.
Kai žindžiau savąjį vaikiuką, tai irgi tokios mintys imdavo apnikti

Šeimoj vis apie abitūrą pajuokaudavom
O jei rimtai, tai aš iš praktikos ir pasižiūrėjau kiek PSO teisi...ir ar tikrai vaikai patys atsisako krūties nesistengiant jų nujunkyti...
Buvo silpnumo momentų, neneigsiu. Bet jie visi buvo jau, kai vaikui buvo suėję treji, jau arčiau ketvirtojo gimtadienio....tada keliskart ir pasiskundus artimiesiems esu, jog pavargau ir bandžiau "atpratinti" (tik tai buvo daugiau kvailas, nei ryžtingas poelgis ir sužlugo su pirmais bandymais išsitepti garstyčiomis

Mano gudravimai buvo perlaužti, vaikas liepė eiti praustis ir "neprisigalvoti nesąmonių"
Taigi mano patirtis ir parodė, jog PSO neklysta. Tas lūžis, kai pats atsisakė žįsti buvo 4-asis gimtadienis. Pasakė "aš jau didelis, man jau nebereikia", apkabino, pabučiavo, nusisuko iš užmigo...man tai buvo kažkas tokio

Netikėjau akimis, ausimis..Niekad prie to klausimo nebegrįžom.
Tik po poros mėnesių pastebėjau, kad nostalgija laikams, kai maitinau krūtimi yra...ir dabar, namie sėdėdamas ant kelių įsikniaubia man į krūtinę, stipriai apkabina, glaudžia veiduką ir stipriai stipriai įkvepia, lyg bandytų mane visą įkvėpti.. Kai paklausiu ką darai, tai jis man visąlaik atsako "aš labai tave myliu, mama".
O žmonės..ir smerkė, ir kalbėjo, ir tyčiojosi.
Tiesiog nustojau ta tema kalbėti, kad niekam 'neskaudėtų'. Ne kiekvienam duota bent pabandyti suprasti, tai kam kelti sumaištį.
Ramiai sulaukiau to laiko, kai atjunko, darniai, jausdama labai didelį palaikymą iš pačių artimiausių..visų pirma vaiko tėvo, mano žmogaus.
kaip silta ir miela, pas mus su dukryte toks pat stiprus rysys...