Sveikos

Aš irgi prie jūsų, mano valgytojui jau ne už kalnų 3 metukai.. Kartais būna, kad jau, atrodo, galėtų atsijunkyt, jau kartais ima mane erzinti tai.. Bet jam dar labai reikia
bubu.. Tai taip ir gyvenam

Per prievartą nė karto nesu siūliusi

Dabar jau esam susitarę, kad pienuko gauna tik vieną kartą- atsibudęs ryte. Nors būna prašosi ir dienos metu, bet jau aš jį dabar įkalbu palaukti mūsų susitarto laiko- ryto

Nes man jau kažkaip darosi nebemalonu fiziškai, tai čia toks kaip ir kompromisas
Nežinau, ar čia dėl to maitinimo, ar kad kartu miegam, ar apskritai dėl prieraišiosios tėvystės, ar tik šiaip, dėl to, kad jo toks būdas, bet labai labai meilus mano vaikis, turim nuostabų tarpusavio ryšį

Tik va ko nepadėjo MP, tai būti atspariam ligoms.. O aš jau taip naiviai tikėjausi, kad va, MP maitinamas, tai atrems visus pasaulio baisumus

Aišku, niekas ir nesako, kad jei jau MP maitinamas, tai nesirgs niekada.. bet procentaliai tikimybė didesnė. nenuskilo mums tiesiog, ištisai kankina kvė[avimo takų ligos
QUOTE(Rasma @ 2012 11 01, 14:32)
Kai žindžiau savąjį vaikiuką, tai irgi tokios mintys imdavo apnikti

Šeimoj vis apie abitūrą pajuokaudavom
O jei rimtai, tai aš iš praktikos ir pasižiūrėjau kiek PSO teisi...ir ar tikrai vaikai patys atsisako krūties nesistengiant jų nujunkyti...
Buvo silpnumo momentų, neneigsiu. Bet jie visi buvo jau, kai vaikui buvo suėję treji, jau arčiau ketvirtojo gimtadienio....tada keliskart ir pasiskundus artimiesiems esu, jog pavargau ir bandžiau "atpratinti" (tik tai buvo daugiau kvailas, nei ryžtingas poelgis ir sužlugo su pirmais bandymais išsitepti garstyčiomis

Mano gudravimai buvo perlaužti, vaikas liepė eiti praustis ir "neprisigalvoti nesąmonių"
Taigi mano patirtis ir parodė, jog PSO neklysta. Tas lūžis, kai pats atsisakė žįsti buvo 4-asis gimtadienis. Pasakė "aš jau didelis, man jau nebereikia", apkabino, pabučiavo, nusisuko iš užmigo...man tai buvo kažkas tokio

Netikėjau akimis, ausimis..Niekad prie to klausimo nebegrįžom.
Tik po poros mėnesių pastebėjau, kad nostalgija laikams, kai maitinau krūtimi yra...ir dabar, namie sėdėdamas ant kelių įsikniaubia man į krūtinę, stipriai apkabina, glaudžia veiduką ir stipriai stipriai įkvepia, lyg bandytų mane visą įkvėpti.. Kai paklausiu ką darai, tai jis man visąlaik atsako "aš labai tave myliu, mama".
O žmonės..ir smerkė, ir kalbėjo, ir tyčiojosi.
Tiesiog nustojau ta tema kalbėti, kad niekam 'neskaudėtų'. Ne kiekvienam duota bent pabandyti suprasti, tai kam kelti sumaištį.
Ramiai sulaukiau to laiko, kai atjunko, darniai, jausdama labai didelį palaikymą iš pačių artimiausių..visų pirma vaiko tėvo, mano žmogaus.
Jeeeetus, net ašarėlę išspaudžiau... Kaip gera skaityti tokias patirtis
QUOTE(RSTT @ 2012 11 25, 04:24)
Maniškis ramus valgytojas... Neužsiiminėja akrobatika.
P.S. pasiprašiau į FB grupę