Mergytes, tikrai nenorejau to daryti, bet nu nematau kitokios iseities, nes jis striges savo pasaulyje ir nemato nieko kito, nei nenori iskisti galvos ir pamatyti, kad jis nebe vienas...

Pavargau tisiog... vakar visa nakti blaskiaus, o jis kaip nujausdamas visa nakti nepaleido manes is glebio, o nuo to tik dar sunkiau... kur jis buvo, kai jo reikejo, kai butent toks glebys butu daug ka pakeites? net kelis kartus keliaus, uzsidarydavau tolete ir liejau tylias karcias asaras, nes vat ten lovoj guli ta "ruzava svajone", kuris visa nakti laike apkabines, kai tik grisdavaui lova iskart prisispauzdavo ir nepaleisdavo nei akimirkai net per miegus... uztekdavo jam tai padaryt ir vel sokdavau is lovos kad pasislepti nuo jo tokio svelnumo... tokia pat ir diena visa buvo iki skrydzio - kupina nepasakytu zodziu ir tiesiog tylaus apkabinimo, o tik jam tai padarius asaros akyse kaupesi ir tyliai riedejo, stengiaus kiek imanoma tai nuslepti, nenorejau kad jis mane tokia matytu

Kol vaziavom i oro uosta, nepaleido mano rankos, vis perrinkinejo pirstus, girdejau kad karts nuo karto trukteli nosim, bet nemaniau kad sulauksiu tokios asaru pakalnes...

sakiau, jog gali mane tiesiog isleisti prie oro uosto ir nereikia lydeti, bet jis vistiek ivaziavo i aikstele, pasistate masina ir atsisukes sugrebe mane i gleby murmedamas atsiprasymo zodzius

pirmo sakinio nei nesupratau, ant tiek buvau apstulbus, nes ir pati visa kelia stengiaus buti stipri. Prase atleidimo, kad nebemoka matyti nieko kito isskyrus darba, prase atleisti, kad skaudina ne tik mane, bet ir vaikus tokiu savo elgesiu, tai kokia 10min taip apsikabine abu ir verkem, as tesugebejau jam pasakyti, kad ne darbas kaltininkas viso to kas vyksta, as moku daug ka priimti, suprasti ir ismokti, bet man reikia kad jis ismoktu klausyti savo sirdimi... islipus is masinos, prasiau nebelydeti toliau, ir taip sunku, bet jis nuejo su manim iki pat sartu. Paskutiniai jo zodziai buvo, kad vistiek as jam busiu reikalinga. Taip ir palikau ji stovinti su asarom akyse

Beveik pries pat liektuva gavau sms, jog atsipraso, kad jam skauda ir negali sulaikyti asaru, net kai manes nera salia. O as tesugebejau parasyti, jog uz nieka nepykstu ir "ate". Neuzilgo sulaukiau zinutes i kuria daugiau nieko nebeatrasiau, o ten buvo zodziai, jog jis nenori dar sakyti ate, jog jam reikia gal but sukrietimo didelio kad susivoktu, bet mano buvimas salia daug ka pakeite jo gyvenime, as inesiau kazka kas dave jam daugiau ramybes ir susikaupimo, tik del to jis tiek daug pasistumejo darbe, daugiau pradejo skirti demesio namams... nu va isdesciau visa musu atsisveikinima. O ant sirdies taip sunku... norisi tiektis kad gal cia dar ne viskas, bet bijau pasikliauti svajonem, stengiuos susigyventi su ta mintim kad jau viskas, o giliai kazkurtai rusena viltis ir slepiamas liudesys... pasakysit gal, jog reikejo atleisti, apsikabinti ir tiesiog buti drauge, bet ar tai iseitis? Nes visada liks kaip ir yra, jei mes patys nepergalvosim ir neivertinsim per naujo...
Ulijona, nuoskaudos yra normalu, tik jus spendziat ar norit isgyventi ta etapa kartu ir zengti toliau, ar ne.
QUOTE(Lucero @ 2012 09 30, 17:02)
...ziuriu jam tas atstumas visai gerai, nieko pries ir desimt metu taip draugaut

o man yra blogai. kodel tureciau atsisakyt savo svajoniu vardan jo svajoniu?
Ir nereikia taikytis, jei tau blogai, pabukim biski savanaudem, visgi save nereikia niekad nuvertinti
QUOTE(abiga @ 2012 09 30, 17:56)
Apgalvokit, ar norit nutraukt savo santykius ir kaip nuspresit, linkiu, kad jums nuo to tikrai butu geriau
Mano nuotaikos kiek linksmesnes, su MB buvom susitike savaitgaliui

Visa beda, kad laukimas is naujo prasideda.
As viska tikrai apmasciau ir ne karta, noriu buti su juo, bet noriu buti jam taip pat reikalinga, kaip ir jis man. Noriu kad jis ismoktu suprasti ir vertintu tai ka turi. Taip, nera namu be dumu, bet pradziai reikia kad jo sirdy butume MES, o ne JIS
Smagu, kad bent kazkas gerai praleido laika
QUOTE(festina lente @ 2012 09 30, 19:41)
Ar jus priklausot tam ratui,kur slegia rudenine depresija?
Na anksciau lyg neturedavau sio dalyko