Meilė per atstumą (tęsiam)

Kas cia per pesimistines nuotaikos? Ar jus priklausot tam ratui,kur slegia rudenine depresija?

Visoms linkiu sekmes,kad ir kaip susiklostytu santykiai. Kiekviena pabaiga yra kazko pradzia

Mergytes, tikrai nenorejau to daryti, bet nu nematau kitokios iseities, nes jis striges savo pasaulyje ir nemato nieko kito, nei nenori iskisti galvos ir pamatyti, kad jis nebe vienas... Pavargau tisiog... vakar visa nakti blaskiaus, o jis kaip nujausdamas visa nakti nepaleido manes is glebio, o nuo to tik dar sunkiau... kur jis buvo, kai jo reikejo, kai butent toks glebys butu daug ka pakeites? net kelis kartus keliaus, uzsidarydavau tolete ir liejau tylias karcias asaras, nes vat ten lovoj guli ta "ruzava svajone", kuris visa nakti laike apkabines, kai tik grisdavaui lova iskart prisispauzdavo ir nepaleisdavo nei akimirkai net per miegus... uztekdavo jam tai padaryt ir vel sokdavau is lovos kad pasislepti nuo jo tokio svelnumo... tokia pat ir diena visa buvo iki skrydzio - kupina nepasakytu zodziu ir tiesiog tylaus apkabinimo, o tik jam tai padarius asaros akyse kaupesi ir tyliai riedejo, stengiaus kiek imanoma tai nuslepti, nenorejau kad jis mane tokia matytu Kol vaziavom i oro uosta, nepaleido mano rankos, vis perrinkinejo pirstus, girdejau kad karts nuo karto trukteli nosim, bet nemaniau kad sulauksiu tokios asaru pakalnes... sakiau, jog gali mane tiesiog isleisti prie oro uosto ir nereikia lydeti, bet jis vistiek ivaziavo i aikstele, pasistate masina ir atsisukes sugrebe mane i gleby murmedamas atsiprasymo zodzius pirmo sakinio nei nesupratau, ant tiek buvau apstulbus, nes ir pati visa kelia stengiaus buti stipri. Prase atleidimo, kad nebemoka matyti nieko kito isskyrus darba, prase atleisti, kad skaudina ne tik mane, bet ir vaikus tokiu savo elgesiu, tai kokia 10min taip apsikabine abu ir verkem, as tesugebejau jam pasakyti, kad ne darbas kaltininkas viso to kas vyksta, as moku daug ka priimti, suprasti ir ismokti, bet man reikia kad jis ismoktu klausyti savo sirdimi... islipus is masinos, prasiau nebelydeti toliau, ir taip sunku, bet jis nuejo su manim iki pat sartu. Paskutiniai jo zodziai buvo, kad vistiek as jam busiu reikalinga. Taip ir palikau ji stovinti su asarom akyse Beveik pries pat liektuva gavau sms, jog atsipraso, kad jam skauda ir negali sulaikyti asaru, net kai manes nera salia. O as tesugebejau parasyti, jog uz nieka nepykstu ir "ate". Neuzilgo sulaukiau zinutes i kuria daugiau nieko nebeatrasiau, o ten buvo zodziai, jog jis nenori dar sakyti ate, jog jam reikia gal but sukrietimo didelio kad susivoktu, bet mano buvimas salia daug ka pakeite jo gyvenime, as inesiau kazka kas dave jam daugiau ramybes ir susikaupimo, tik del to jis tiek daug pasistumejo darbe, daugiau pradejo skirti demesio namams... nu va isdesciau visa musu atsisveikinima. O ant sirdies taip sunku... norisi tiektis kad gal cia dar ne viskas, bet bijau pasikliauti svajonem, stengiuos susigyventi su ta mintim kad jau viskas, o giliai kazkurtai rusena viltis ir slepiamas liudesys... pasakysit gal, jog reikejo atleisti, apsikabinti ir tiesiog buti drauge, bet ar tai iseitis? Nes visada liks kaip ir yra, jei mes patys nepergalvosim ir neivertinsim per naujo...

Ulijona, nuoskaudos yra normalu, tik jus spendziat ar norit isgyventi ta etapa kartu ir zengti toliau, ar ne.


Ir nereikia taikytis, jei tau blogai, pabukim biski savanaudem, visgi save nereikia niekad nuvertinti


As viska tikrai apmasciau ir ne karta, noriu buti su juo, bet noriu buti jam taip pat reikalinga, kaip ir jis man. Noriu kad jis ismoktu suprasti ir vertintu tai ka turi. Taip, nera namu be dumu, bet pradziai reikia kad jo sirdy butume MES, o ne JIS

Smagu, kad bent kazkas gerai praleido laika


Na anksciau lyg neturedavau sio dalyko

Labas rytas

Sachar, kaip jausmingai atsisveikinote oh....
Siaip abieju jusu elgesyje is to ka parasei, matau, kad mylite vienas kita. O tu megini det taska, nors is tikro tuo tasku sieki, kad jis pasikeistu, na imtu labiau vertinti santykius, branginti. Ar gi netaip? juk is tikro tu nenori skirtis.... tu ji myli...

as tai labai sunku pokalbi turejau ir taip skaudziai jam pasakiau, kad jis pastaru metu man atrodo labiau draugas, negu vyras.... o jam buti pavadintu tik draugu prilygsta pasiuntimui na...

Sachar- laikykis kiek tik gali pati turi nuspręsti ir nieko neklausyti. Nedaryk tokios klaidos ,kaip aš dariau artimųjų,draugių. Poto jį įskaudinau. Nepasakiau nieko blogo prašiau viską baigti. Jis nesuprato kodėl... Aš jam ir nepaaiškinau . Viską apsvarstyk už ir prieš.
Vakar mūsų susitikimas buvo taip pat liūdnas.

skaiciau tavo bloga, patiko mintys

As ji beprotiskai myliu, bet nebesu maza mergaite gyvenanti pasakoj ir kuo mano jausmai stipresni, tuo sunkiau priimti jo tyla siejama su abejingumu... po ilgo laiko as pirma karta pamaciau jo emocijas mano atzvilgiu, o ne tik bambejima, kad as jo nesuprantu, kad jam reikia dirbti, kad jis vienas viska daro ir neturi laiko nesamonem, tokiom kaip mano kaprizai, iki db akyse stovi jo liudnas veidas. Kai as priemiau sita sprendima, nei negalvojau apie kelia atgal, nes nemaniau kad jam esu ant tiek svarbi, o po vakar issiskirimo... o db abejoniu kupina... ir baimes, ir vienatves... Nebuvo mano tikslas priversti ji pasikankinti ir susivokti, tiesiog nebegalejau taip toliau

nu manasis irgi toks
bamba daug,
nuo to ir atveso mano aistra jam

Manau Sachar judviem reikia dar vieno atviro nuosirdaus pokalbio

As cia paskutiniu emtu nelabai sneki buvau gal ka praleidau... Del ko jus susipykot?


As pati ir sprendziau, tik kelios artimiausios drauges zino mano isgyvenimus, bet jos nepersa savo nuomones, tik tyliai palaiko ir stengias patarti jei tai imanoma, o jei ne, tiesiog kartu tylim...

Tai nebemeginat, abu rankas nuleidot?

Nera kazkokios konkrecios priezasties ar konflikto
Tiesiog man kazkas nutiko su mano jausmais po jo parodytos nepagarbos man...... matomes retai juk, reiktu vertinti susitikus, o ne rodyti nepagarba, nesivaldyti
Aisku dabar gerinasi, tipo gailisi, tipo juokais, bet.....mano jausmus istiko krize

Bet gal dar imanoma viska grazinti? Ar jau norisi rankas nuleisti?

Beje mano tetis bambeklis nemazas, tai i bambejima labai jau jautriai nereaguoju as Man zymiai skaudziau budavo, kad jis nepalaiko manes, kai man sunku, kad negirdi kai man bloga, kad ignoruoja mano jausmus teisindamasis jog pavarges. Va kur slypi mano priezastys... jis manau tai pradeda suprasti, o ir sneketi mes nebereikejo nieko, jis pats supranta kas negerai, as tiesiog tylejau vakas ir verkiau isikniaubus i ji, kol jis verkdamas atverinejo dureles i savo jausmu pasauli. Jis turi suprasti save, ko jam reikia, turi suprasti kas jam svarbiau, susidelioti prioritetus. O as tiesiog stengiuos gyventi be jo... nezinia kiek truks jo apmastymai Giliai sirdy norisi tiketi kad viskas bus gerai, bet stengiuos eiti pirmyn, ir lai buna kaip turi buti
Papildyta:

Suprantu tave, duok sau laiko suprasti kas tau svarbu Kaip ir sakiau - namu be dumu nebuna, tik vieni stengiasi kad tu dumu butu maziau, o kiti iesko kito kelio

Sacahar- vakar važiavau tikėdama pabūti su juo kuo ilgiau ,skraidyti debesimis, kalbėtis, būti su juo ir niekuo kitu. Bet aš tiesiog jį pamačiau vėl. Aš tiesiog pratrūkau ir po galais galvoju ,ką aš bandau apgaudinėti tik save. Jis man brangu ,kaip žmogus ,bet kaip vyras ne. Aš jį tik skaudinu . Aš turiu paleisti jį tam ,kad jis būtų laimingas. Vakar važiavau tikrai ne kažko baigti, bet gavosi ,kaip gavosi, mes skirtingi,jauni, karštakošiai,vertybės kitos.
Vakar nuotrupos dienos
http://poliarinepasv...e.blogspot.com/

Liudna,kad taip Jau ne viena cia gyvena issiskyrimo nuotaika... Reteja musu burelis. Ir anksciau prisijunge nebeaplanko,visos kazkur issibarste.
Idomu,kaip sekasi musu draugei uz Atlanto,gal paskaitineja mus,tiek vardu pakeitus buvo,kad jau nebeatsimenu paskutinio.
Elegantiskai sninga,kazin ar isvaziavo mokytis,o gal cia vestuves jau planuoja.
Na,tikiuosi,bent musu trijule isliks tvirta, abiga, Green tea ir as