Aš irgi norėčiau sudalyvauti

. Dėl laiko tai bandyčiau prisiderinti prie kitų.
Su tualetu mes bėdų neturim, na nebent naktį avarija atsitinka, tačiau vaikinas kelnes nusimauna vidury kambario ir nuogas bėga į WC. Namuose dar kaip ir nieko, maunam atgal, nuvedam į tualetą ir vėl nusimauna, bet kai bus darželyje...
Darželio bijau kaip nežinau ko, jei pradžioje džiaugiausi visų geranoriškumu, tai jis kažkaip išgaravo, nors tiksliai nesupratau kodėl staiga pradėjo trukdyti direktorei, nors auklėtojų kasdiena klausiau, kaip sekasi, man visada atsakydavo, kad gerai, o direktorė pripasakojo, kaip sunku su juo, kad trukdo ugdymui kitų vaikų, kad stumdosi ir panašiai, nors dėl pastūmimo paminėjo tik vieną kartą ir nepasakė, kaip tai įvyko. Stipriai pasikeitė mano Jokūbas, visą vasarą su juo dirbo ABA terapeutė, daug daugiau supranta, paklūsta, gana dažnai pati savo vaiku neatsistebiu, kad ir šiandien parduotuvėj, net paėmus ir įdėjus ledus į vežimėlį, kai jis juos paėmė, pasakiau, kad padėtų atgal ir tik kai teta paskaitys, sumokėsim ir bus mūsų, nebuvo jokio prieštaravimo

. Aišku, kartais tenka dantis sukandus kantriai aiškinti, kad šiandien nesisupsim ir rėkiantį nusinešti tolyn, arba pusvalandį laukti kol nurims laiptinėje, atsikels nuo grindų ir pats užlips namo, bet kartais pareinu labai laiminga, nes viskas praėjo puikiai

kad ir einant pas logopedę, praeinant pro bandelių parduotuvę jis sąžiningai pasuka į ją, pasakius, kad dabar einam pas tetą, kuri kalbėt mokina, o paskui ateisim bandelių, jis pakeičia kryptį ir ramiai eina į polikliniką. Aišku grįžtant užeinam bandelių

.
Turim dar vieną bėdą, tai užmigimą vakarais, nors migdom nuo pusės 10, užmiega tik apie 11, keliasi anksti, apie 6, pietų miega apie valandą. Aišku, tai jau nuostabu, kad nebūna klykimų po dvi tris valandas naktį. Tikiuosi, kad kai pradės eiti į darželį, kaip nors susitvarkys. Nors palyginus su tuo, kas buvo, tai dabar yra tikrai gana gerai. Nors būna etapų, kai nuolat viskuo nepatenkintas, rėkia, neina perkalbėti, tuo metu atrodo, kad nervai nelaiko, baisu į gatvę išeiti, bet einam... grįžus paverkiu... Paskui tas etapas praeina ir vėl gana neblogai.
Mėnesio pradžioje buvo labai sunkus etapas (klykė pirmai progai pasitaikius, jei kas nebūdavo pagal jį), o turėjom krikštyti dukterėčią (mes krikšto tėvai). Bijojau, ką reikės daryti su juo bažnyčioj, nes palikt nėra kam, jei pradės bėgt iš bažnyčios ar klykti,arba džiaugtis esančiu aidu

. Apginklavau dukrą saldainiais, prisakiau, kad duotų jam ir tegu valgo, na o jei bus visai blogai, pati išvesiu į lauką. Vos atvažiavus vaikis tekinas nulėkė į bažnyčią ir tiesiu taikymu į sakyklą. Aš neleisti, jis pykti, nuvedžiau šalin. Aš aiškinu, kad ten lipti negalima, o jis veržte veržiasi (laiptai jam didelis džiaugsmas). Atėjo kunigas ir leido, tad visa krikštynų ceremonija buvo tikrai puiki, jis viską stebėjo iš viršaus tai užlipdamas tai nulipdamas. Kunigas juokavo, kad jau turi pamainą, o aš vis džiaugiausi, kaip viskas puikiai susiklostė.
Labai jau išsiplėčiau, bet norėjau pasidžiaugti

. Ir labai linkiu, kad ir jums kuo dažniau tektų su palengvėjimu atsikvėpti ir pasidžiaugti pasiekimais