Auklėjimas be bausmių

bet žinok, kaip jie to nenori daryti. Jie tiesiog tiek užsiėmę spjaudymu ir gaudymu žmonės, kad laiko skirti savo vaikams jiems tiesiog gaila. Už tai jie išranda teorijas, kad va indėnams kaip gerai- vaikų auklėti nereikia, nes visiems jiems jie dzin. Ką jie ten daro, tai tas ir gerai.

Ir pavadina tai tai vaiko saviraiška Be kurios nė žingsnio, nes sužalosi trapios būtybės trapią psichiką Čia, suprask, suaugusio žmogaus

Gerai ,o jei paimam paprstas kasdienines situacijas. Tevai nori paziureti TV, vaikas nori palakstyti arba garsiai padainuoti, kieno interesai bus svarbesni?Tevam trukdo vaiko dainavimas, vaikui trukdo TV? Kur cia riba?
Vaikui 2 m, mamai reikia i parduotuve, vaikui ten is vis nereikia. Mama skuba, tempia vaika, vaikas nenori, nori eiti letai, nori viska apziureti, parduotuvej nori ledu, jei jau ten atejo, pamate, kur cia riba? Kieno interesai bus tenkinami mamos ar vaiko?
Kiek interesu vaikisku, normaliu pagristu reikia tenkinti ir kiek jos riboti?
KAip suvokiam vaika ,ar kaip kazka, kas turi nuolat prie musu aplinkos taikytis ir net nereiksti savo poreikiu ar kaip asmenybe su savo poreikias ,kuris turi teisia juo isreiksti, gal nevisad jie bus tenkinami, bet teise noreti pvz ledu vaikas turi?

Pvz pas mus sekmadienio popietė- vaiko koncertavimo laikas. Ji piešia bilietus, ruošia programą, repetuojasi valandą prieš tai. Tai didžiulė pramoga visai šeimai.
Tuomet, kai vaiko noras būti išklausytai yra su kukaupu įgyvendinamas, jai nėra poreikio zirsti dėmesio, kai tėvai nori minutėlės sau.
Dėl parduotuvių- turi būti komanda tarp vyro ir žmonos. Jei vaikas jaus, kad nesusitvarkot su situacija, tikrai leis jums tai pajusti. Kūrybiškumas, va kas tokiose situacijose svarbu.

VAt butent sitie dalykai tikrai svarbesni uz tuos, ka tevai snekes jau kai vaikui 6,7 ir daugiau metu, jau bus dirbama su pasekmem, o ne priezastim.JUk svarbiau zmogaus viudus. Koks skirtumas jei vaikas i akis visems mokes sypsotis ir mandagiai elgtis,jei uz akiu velnius darys
Su tokiom problemom dirba arba gyvena zmones vos ne visa gyvenima. Kiek jau dabar zinau, ne tik pasilieka tokia patirtis zmoguje, bet ir visos mamu baimes, nerimas pergyvenimas, jie visi turi savo forma ir pasilieka vaiko subtiliame kune is kur juos isvalyti, jau reikia moketi arba galima tiek save sustiprinti fiziskai(mityba, sportas), kad jie neveiks. Be to ir tas priezastis atkapstyti reikia matyti ta subtilu plana arba tai bus tik spejimas. Taip, mes moterys turim labai stipria intuicija ir daznai galime daug ka isjausti. Bet daznai reikia ir kitu specialistu pagalbos, kartais ussidaro tokie uzburi ratai,kad vienam is ju issivaduoti labai sunku, greiciau perduodi ta patirti vaikams savo ir taip tesiasi giminej is kartos i karta tos pacios ligos , tos pacios problemos.
Papildyta:

Vat butent ,ka ir norejau pasakyti.Kad bent kiek as pastebejau, pirmiausia turi buti patenkinti vaiko poreikiai demesio, mitybos, poilsio, tada kazkas is jo reikalaujama. Ir pagal amziu, tie jo poreikiai turi buti tenkinami arba tuojau pat pvz ka tik gimusio, arba dar jis kazkiek sugeba islaukti, pvz 5m jau isbus ir alkanas ir pasedes kazkiek ramiai, nors nores zaisti ir t.t. palaipsniui tai vyksta. Visada taip ir tada nera problemu susitarti su vaiku, bet jei is vaiko vien tik reikalaujama paklusti, prisitaikyti ,uzgniausti savo poreikius kazin ar tai jam pacim naudinga

taip. Ir paskui tos trapios būtybės ateina į mokyklą pilnos ir su bagažu-visų nepatenkintų būtinųjų poreikių. Emociškai nesubrendę, pilni neapykantos, elementaraus nesuvokimo. Pati puikiai žinai kas mokyklose yra. Ir paskui būna renginiai- savaitė be patyčių, ir visokios kitokios, o ministras pasirašo įsaką apie fizinio poveikio bausmių taikymą mokykloje.

Taip, dažnas vaizdelis - vaikas lipa kažkur, atsargiai, susikaupęs, nes jam reikia tai išmokti, jis turi tikslą. Pripuola staiga mama: "nelipk, nukrisi!!!" - vaiko susikaupimas išgaruoja, vaikas pasimeta ir krenta...



Taip taip, tikrai žaidimai, pasakos, spektakliai ir visa kita, kur vaikams suprantama ir priimtina forma atkartojamas realus gyvenimas, o pabaigoj yra moralas, manau, yra antras geriausias pavyzdys vaikui po tėvų.



Sutinku, dėl to tik Bernardinai reabilitavo bažnyčios, kaip viešos įstaigos, įvaizdį mano akyse. Ten kunigai dažnai kartoja "netramdykite mažutėlių, tegu laksto, taip tik dar jaukiau". Ir tikrai, vaikams, jei jų tėvai tikintys, bažnyčia turėtų tapti vieta, kurioje būti gera. Deja, man vaikystėje buvo susidaręs visai kitoks įspūdis.

Atrodo. Bet čia velkasi šleifas dar tų laikų, kai žmogus buvo auklėjimas būti paklusniu kitiems - iš pradžių tėvams, o paskui valdžiai. Toks buvo žmogaus supratimas. Dabar kiti laikai, žmonės patys viską sprendžia, bet įpročiai taip greit nesikeičia, todėl dažnas susaugęs tiesiog nemoka atsakingai pats spręsti. Manau, dėl to ir valdžioj toks balaganas pas mus.



Kadangi yra citata iš mano minties, tai matau, kad greičiausiai ne viską perskaitėte. Vaikui reikia lakstyti su dviračiu, bet jis puikiai tai gali daryti ne parduotuvėje. Čia ir būtų riba - būk savimi, išsidūk kiek tau reikia, bet tik tam tikrose vietose. Vaikas dėl to tikrai jokios žalos psichikai ar raidai nepatirs, bet formuosis suvokimas, kur ir ką galima daryti, kad nekenktum sau ir kitiems.



Vėlgi priklauso nuo vaiko amžiaus ir situacijos. Jei vaikas mažas ir pavargęs, jo jėga nenulaikysi, jis rėks ir viskas. O šiaip geriausia apskritai vaiką auginti taip, kad jis tam tikrose situacijose jau iš anksto mokėtų kaip elgtis, iš anksto žinotų, kad tam tikrų tėvų žodžių reikia besąlygiškai klausyti. Bet taip bus tik tada, kai visi tai bus ugdoma gražiuoju ir su pagarba, kai vaikas pats jaus norą klausyti tėvų. Diktatu ir muštru to nepasieksi, nebent pasieksi, kad vaikas tavęs bijos, bet tada nereikia tikėtis artimų santykių ir meilės iš vaiko. Bet aišku ne iš karto prieinama iki to susikalbėjimo visur ir visada. Prie to reikia eiti kantriai mažais žingsniukais, nebijant pamatyti savo klaidas ir jas ištaisyti, nes be klaidų tikrai niekam nieko iškart nepavyksta.

Va butent,as apie tai ir kalbu...

Vis stebiuosi,nejau jus pati seimoje ar siaip gyvenime,neinate i kompromisus,ar tik ziurite savo interesu,negalvodama apie pasekmes Taip ir su vaiko norais,jo poreikiais. Juk galima rasti visose srityse kompromisu,pvz.,jei vaikui bus sugebeta paaiskinti,kad dabar reikia nusipirkti to ar ano,o paskui eis kartu apziureti ar nusipirkti ledu...Ar manote,reikia viska mesti,ir pildyti visus vaiko norus,poreikius,ir tik tada nusiplukusi,pirkti seimai kas reikalinga??? Labai svarbu su vaiku(ir ne tik) kalbetis,kaip su asmenybe,bet atsizvelgiant ir i kitu norus ar poreikius.

as pradedu "brezti ribas" nuo isaknkstinio vaiko paruosimo tam. jeigu einame ten, kur nepageidautina dukti, tai ir pasakoju kur mes einame, kad laikytusi uz rankos ir pan. jeigu einame i aikstele tai ir sakau jau namuose, kad eisime i aikstele galesi dukti ir lakstyti su vaikais. man tada zymiai lengviau susitvarkyti su vaiku. nuejus i baznycia ir ten pradeti sakyti, kad neduktu, tai kazi ar pades... as pvz ismokiau snabzdeti, kad jeigu kazkur reikia buti tyliai, kad snabzdetu, jai tai taip patinka!
ir siaip pastebejau kad vaika viskam paruosus jis lengviau reaguoja.
ir dar niuansas, nepatartina skatinti vaika garam elgesiui saldainiais ir pan.

Na čia tai išvis didžiausia nesąmonė. Teko skaityti knygą, kur siūloma vaikus auklėti kaip šuniukus. Blogas - pliaukštelėti, geras - duoti saldainį. ir vis buvo pabrėžiama, kad vaikai turi būti patogūs tėvams. Deja, net čia SM nemažai mamų ta knyga žavėjosi...

matomai biheivioristas rase...