sutinku.Tikrai ne. Bandau spėti, kad priežasčių daug ir jos persikloja. Norų nevaldymas, laiko ir atsakomybės nesuvokimas. Būna ir su maniškiais, bet gal ne tiek dažnai. Kol manęs nebuvo, sugebėjo į muzikos mokyklą vietoj 15 min. eiti valandą ir nenueiti į pamoką. Taip pat vietoje būrelio mokyklos kieme prasibastė su draugais. Pasiaiškinome apie pareigų ir malonumų santykį, taip pat apie pasitikėjimą vieniems kitais. Bus dar visko, bet tam kartui gėda. Tai labiau veikia, negu nepasitenkinimo ir pykčio demonstravimas. Maniškiui savrbu jo autoritetas, svarbu, kad man liūdna nebūtų (nežaisim šachmatais, šaškėm, stalo žaidimų. Kai liūdna , aš nežaidžiu ir šiaip vakare nebūna noro pašnekėti "apie gyvenimą").
Gal žino išankstinį požiūrį į "pašvilpimus" ir tai tampa tuo pačiu erzinimu ir tikrinimu, kiek svarbi...
Ką ji galvoja tuo metu, kai kažkas "švilpia"? Kaip jaučiasi, ar bijo pasakyti, žinodama, kad bus neleista? Ar pašnekat apie tai, ar išsyk manai, kad nieko negalvoja.
Nežinau, bet aš bandyčiau sutarti, kad jei nerasiu namuose svetimų visą savaitę, savaitgalį kepsim pyragą ir į tą procesą galėsi pasikviesti visus, ką nori. Matyt jai reikia pripažinimo ir šurmulio aplink ją. Ką ji apie tai kalba? ar kalba?
Mūsų mažiuko raida toli gražu nėra ideali, bet stengiuosi kiek begaliu, kad jis jaustųsi suprastas. Sunkiai, bet tariamės. Ką tik išsiaiškinome, kad surijo visus lauktuvių saldainius - bloga pasidarė. Aiškinomės ką daryti, kai laabai nori. Kas tas yr laabai norėti. Vat ką tik baigėm. Burzgina mašinytes burbėdamas, kad dar labai nori saldainių...
Ne nemuzikuoja. Ir nemanau jog kada norės bent pabandyti, po praeitų metų. Ta muzika ir grojimas jam primena tik blogus dalykus.Net nesikalbam ta tema. Būrelis mokykloj yra- ansamliukas, kvietė- vaikas atsakė viską- ką tik norit, tik ne muzikuoti. Va toks mūsų santykis su muzika. Ir nebeserga, o svarbiausia mokosi puikiai. Septynetas mažiausias pažymys 
. Lanko keramikos būrelį mokykloj, parsineša darbelių išdegtų. Darbų pamopkom džiaugiasi. Pilna krūtine kvėpuoja. Labai viskas gerai.
Žiogas gimnastika labai patenkintas, moka pats nuvažiuoti iki jos. Iki stotelės- paskui ten jau jį Jūratė pasitinka. Bet kaip iš jo tai daug. Buvo ne toj stotelėj išlipęs, lipo į kitą ir važiavo iki tos kurios reikia. Pats sugalvojo.
Žodžiu vaikai auga.
. Lanko keramikos būrelį mokykloj, parsineša darbelių išdegtų. Darbų pamopkom džiaugiasi. Pilna krūtine kvėpuoja. Labai viskas gerai. Žiogas gimnastika labai patenkintas, moka pats nuvažiuoti iki jos. Iki stotelės- paskui ten jau jį Jūratė pasitinka. Bet kaip iš jo tai daug. Buvo ne toj stotelėj išlipęs, lipo į kitą ir važiavo iki tos kurios reikia. Pats sugalvojo.
Žodžiu vaikai auga.
QUOTE(,2012 10 07, 12:15)
įvaikinimo faktą panašiai reaguoja mažasis. Jam sunkiau priimti. Dičkiukas jau nusprendė, kad "koks skirtumas, juk vis tiek mama yra mama, o tėtė yra tėtė". Mažiukui, spėju , skauda ir trūksta to, kas skiria bio nuo ne bio. Paaugs, daugiau pašnekėsim, "išsilaižysim". Vakar vakare apsikabino šuneli ir sako jam - tu irgi paimtas iš šuniukų namų
man labai skaudu tai skaityti
niekad nesupratau ir nesuprasiu, kodel reikia liesti ivaikinimo tema. kodel tokiems maziems reikia priminti kad ivaikintas? kad ne is to pilvelio esi... bio ar ne bio.
as savo mergaitei nesakau kad ivaikinta, as ne tavo tikra mama, bio ar ne bio.
tegu dziaugias ir gyvena seimoje pilnaverti gyvenima.
QUOTE(laureta @ 2012 10 09, 03:18)
niekad nesupratau ir nesuprasiu, kodel reikia liesti ivaikinimo tema. kodel tokiems maziems reikia priminti kad ivaikintas? kad ne is to pilvelio esi... bio ar ne bio.
Žiūri į mane kaip į marsietę,kai pradedu šnekėt,kad neleisčiau socialinėm dirbti nei vienos,bent du metus nepaglobojusios.Nes jų teorija nuo praktikos...
Su savo arkliuku "išlaikykite ryšį su biologiniais giminaičiais" tiek vaikus išbalansuoja,tokią sumaištį įneša.Ir su tom kalbom,kad tu esi globojamas,čia globėja,tu globotinis...Mokyklos psichologė paprašė leidimo vadint mane vaiko mama
nes jai taip patogiau ir jos akimis aš ir esu mama... Čia gal mane pamalonint norėjo? 
QUOTE(laureta @ 2012 10 09, 03:18)
as savo mergaitei nesakau kad ivaikinta, as ne tavo tikra mama, bio ar ne bio.
tegu dziaugias ir gyvena seimoje pilnaverti gyvenima.
tegu dziaugias ir gyvena seimoje pilnaverti gyvenima.
nemanau, kad vaikas, žinodamas, kad 'ne iš to pilvelio' praranda pilnavertį gyvenimą.
Manoji pamena globos namus. Net ir prieš didžiuosius pokalbius jautriai sureaguodavo į 'pasiklydusius vaikus', tarkime filmuose. Kaip jai gali neaiškinti to fakto, kuris dar jos atmintyje?
Antra vertus - Laureta - būkim ibesdni bet teisingi - keitei gyvenamąją vietą? o aš ne. Kiemo ciocės ir jų anūkėliAI žino ir paaiškina.
QUOTE(laureta @ 2012 10 09, 03:18)
man labai skaudu tai skaityti
niekad nesupratau ir nesuprasiu, kodel reikia liesti ivaikinimo tema. kodel tokiems maziems reikia priminti kad ivaikintas? kad ne is to pilvelio esi... bio ar ne bio.
as savo mergaitei nesakau kad ivaikinta, as ne tavo tikra mama, bio ar ne bio.
tegu dziaugias ir gyvena seimoje pilnaverti gyvenima.
niekad nesupratau ir nesuprasiu, kodel reikia liesti ivaikinimo tema. kodel tokiems maziems reikia priminti kad ivaikintas? kad ne is to pilvelio esi... bio ar ne bio.
as savo mergaitei nesakau kad ivaikinta, as ne tavo tikra mama, bio ar ne bio.
tegu dziaugias ir gyvena seimoje pilnaverti gyvenima.
Išgirdo kas ką norėjo. Mano mažius nemano, kad tai blogai ar tai kažkokia skriauda. Jam tai KAŽKAS YPATINGA, ko jis pats nelabai suvokia, dėl to nejauku ir bando dar ir šunelį į kompaniją priimti - gal aiškiau bus
. Mėgstamiausia jo vakarinė pasaka "Kaip tu mus suradai" - čia jam visiškas gėris, bet matyt ir pamąstymai laikas nuo laiko apninka. Gyvena, auga, priima. Manyčiau, kad kuo nuo mežens - tuo lengviau. Dičkiukas atsimena kelionę namo, atsimena kitą moterį (kuri jį tampė ir norėjo įvaikinti atskirai nuo brolio, vėliau paliko, kai "susiorganizavo" tik ką gimusį vaikelį). Visus tuos atsiminimus reikia spręsti, nepalikti savieigai ir užglušinimui. Gal ir lengviau augti galvojant, kad esi savo tėvų biologinis, bet ar toks slapstymas neįneš nejaukumo į artimus santykius. Bent man būtų nejauku. Augti su tuo, kas realiai yra gal ir sunkiau, bet augdami žmonės bando išspręsti tai, ką gali spręsti. Dažniausiai išsprendžia. Manau nedovanotina atimti tokią galimybę ir sprendinius palikti kažkada ištiksiančiam šokui.
QUOTE(Sunute @ 2012 10 09, 09:20)
Išgirdo kas ką norėjo. Mano mažius nemano, kad tai blogai ar tai kažkokia skriauda. Jam tai KAŽKAS YPATINGA, ko jis pats nelabai suvokia, dėl to nejauku ir bando dar ir šunelį į kompaniją priimti - gal aiškiau bus . Mėgstamiausia jo vakarinė pasaka "Kaip tu mus suradai" - čia jam visiškas gėris, bet matyt ir pamąstymai laikas nuo laiko apninka. Gyvena, auga, priima. Manyčiau, kad kuo nuo mežens - tuo lengviau. Dičkiukas atsimena kelionę namo, atsimena kitą moterį (kuri jį tampė ir norėjo įvaikinti atskirai nuo brolio, vėliau paliko, kai "susiorganizavo" tik ką gimusį vaikelį). Visus tuos atsiminimus reikia spręsti, nepalikti savieigai ir užglušinimui. Gal ir lengviau augti galvojant, kad esi savo tėvų biologinis, bet ar toks slapstymas neįneš nejaukumo į artimus santykius. Bent man būtų nejauku. Augti su tuo, kas realiai yra gal ir sunkiau, bet augdami žmonės bando išspręsti tai, ką gali spręsti. Dažniausiai išsprendžia. Manau nedovanotina atimti tokią galimybę ir sprendinius palikti kažkada ištiksiančiam šokui.
. Mėgstamiausia jo vakarinė pasaka "Kaip tu mus suradai" - čia jam visiškas gėris, bet matyt ir pamąstymai laikas nuo laiko apninka. Gyvena, auga, priima. Manyčiau, kad kuo nuo mežens - tuo lengviau. Dičkiukas atsimena kelionę namo, atsimena kitą moterį (kuri jį tampė ir norėjo įvaikinti atskirai nuo brolio, vėliau paliko, kai "susiorganizavo" tik ką gimusį vaikelį). Visus tuos atsiminimus reikia spręsti, nepalikti savieigai ir užglušinimui. Gal ir lengviau augti galvojant, kad esi savo tėvų biologinis, bet ar toks slapstymas neįneš nejaukumo į artimus santykius. Bent man būtų nejauku. Augti su tuo, kas realiai yra gal ir sunkiau, bet augdami žmonės bando išspręsti tai, ką gali spręsti. Dažniausiai išsprendžia. Manau nedovanotina atimti tokią galimybę ir sprendinius palikti kažkada ištiksiančiam šokui.Sūnute, sutinku su tavim. Vaikui žymiai baisiau būtų paskui savo visą gyvenimą laikyti melu, knistis savyje ir nerasti vidinės ramybės. Galų gale pasąmonė yra galingas dalykas. Ir neužglušinant, o pripažįstant vaiko atsiminimus, prigimtį vaikas pats sugebės daug lengviau atleisti ir susitvarkyti su savo jausmais.
Ech, mergaitės, jeigu mes neturėtumėm vaikų, mes neturėtumėm ir visokių komiškų situacijų.
Prieš mėnesį Duksis parnešė balandį su išrauta uodega, teko atiduoti katinams- maža kas, gali būt ornitozinis. Sutarėm - jei ras kokį gyvūną, galės parsinešti ir gydyti- aš gi nešdavausi vaikystėj. Ir prieš kelias dienas - atsidaro durys ir įeina vaikas su didžiausiu, nuostabaus grožiu, ilgai raino plauko katinu. Šviesiai rainas. aiškiai kažkieno namminis, nes bute labai drąsus. Ir čia prasidėjo nuotykiai. Šunis gi mato- urzgia katinas, net sofa dreba. Priėjo Vilis pasidraugauti- uodegytę pavizgino, snukutį pakišo- svečias sureagavo kaip katinas. Šunys po lovom sulindo. Tada svečias apėjo visus jų indus su maistu, niurnėdamas pasivaišino. Na ir išviliojom į lauką su dešra. Tegul eina namo, galvojam, jei šeimininkus muša. O pačios skubėjom vaistinėn Viliukui lašiukų į akis lašinti. svečias gi buvo.
Manau greitu laiku sulauksim kito svečio- dabar jau suprato jog gal geriau kokį mažą katiną atnešti.
Šiaip, gyvūnų nešti vaikams aš nedraudžiu, leidžiu. Paskui randu kam padovanoti. Bet ne šitą kartą.
Mažius išėjo į lauką. Gavęs 10 litų. Pilnas gerų ketinimų- nusipirkti parkerį. Bet...sutiko draugą su dviračiu, draugas darė triukus. Ir jis sumanė parodyti- parodė. lūžo vairas, ar ten perlinko. Teko atiduoti tuos savus litus. Griūdamas įsitaisė dar mėlynių.
Šiandien galų gale atsiėmė siuntinį mažius- sesės dovana LEGO gaisrinės mašiną. Konstruosim.
Neturėtumėm vaikų, nebūtų ir malonaus šeimos laiko- šventiniai pietūs, pagal smetoninius receptus, ir malonūs žaidimai. Stalo. Arba lobio ieškojimas. Pilnu pilvu, ech kaip gera bendrauti, šlamčiant naminį tortą ir geriant naminį jogurtą.
Paskui toks saldžiai malonus savas laikas, rašant dienoraščius.
Su kuo garsiai skaitytumėm knygas, mažius labai mėgsta visas pilnas gerų ketinimų nueiti bibliotekon ir išsirinkti knygą, skaityt tiesa nelabai, bet kai visi paeiliui ją garsiai skaitom- linksma.
arba pasivaikščioti prie upės ir pamatyti krokodilų ir ryklių. Po miestą pasivaikščioti. Ar gi blogai? Argi mums ne linksma gyventi
Prieš mėnesį Duksis parnešė balandį su išrauta uodega, teko atiduoti katinams- maža kas, gali būt ornitozinis. Sutarėm - jei ras kokį gyvūną, galės parsinešti ir gydyti- aš gi nešdavausi vaikystėj. Ir prieš kelias dienas - atsidaro durys ir įeina vaikas su didžiausiu, nuostabaus grožiu, ilgai raino plauko katinu. Šviesiai rainas. aiškiai kažkieno namminis, nes bute labai drąsus. Ir čia prasidėjo nuotykiai. Šunis gi mato- urzgia katinas, net sofa dreba. Priėjo Vilis pasidraugauti- uodegytę pavizgino, snukutį pakišo- svečias sureagavo kaip katinas. Šunys po lovom sulindo. Tada svečias apėjo visus jų indus su maistu, niurnėdamas pasivaišino. Na ir išviliojom į lauką su dešra. Tegul eina namo, galvojam, jei šeimininkus muša. O pačios skubėjom vaistinėn Viliukui lašiukų į akis lašinti. svečias gi buvo.
Manau greitu laiku sulauksim kito svečio- dabar jau suprato jog gal geriau kokį mažą katiną atnešti.
Šiaip, gyvūnų nešti vaikams aš nedraudžiu, leidžiu. Paskui randu kam padovanoti. Bet ne šitą kartą.
Mažius išėjo į lauką. Gavęs 10 litų. Pilnas gerų ketinimų- nusipirkti parkerį. Bet...sutiko draugą su dviračiu, draugas darė triukus. Ir jis sumanė parodyti- parodė. lūžo vairas, ar ten perlinko. Teko atiduoti tuos savus litus. Griūdamas įsitaisė dar mėlynių.
Šiandien galų gale atsiėmė siuntinį mažius- sesės dovana LEGO gaisrinės mašiną. Konstruosim.
Neturėtumėm vaikų, nebūtų ir malonaus šeimos laiko- šventiniai pietūs, pagal smetoninius receptus, ir malonūs žaidimai. Stalo. Arba lobio ieškojimas. Pilnu pilvu, ech kaip gera bendrauti, šlamčiant naminį tortą ir geriant naminį jogurtą.
Paskui toks saldžiai malonus savas laikas, rašant dienoraščius.
Su kuo garsiai skaitytumėm knygas, mažius labai mėgsta visas pilnas gerų ketinimų nueiti bibliotekon ir išsirinkti knygą, skaityt tiesa nelabai, bet kai visi paeiliui ją garsiai skaitom- linksma.
arba pasivaikščioti prie upės ir pamatyti krokodilų ir ryklių. Po miestą pasivaikščioti. Ar gi blogai? Argi mums ne linksma gyventi
QUOTE(alfija @ 2012 10 09, 14:38)
Ech, mergaitės, jeigu mes neturėtumėm vaikų, mes neturėtumėm ir visokių komiškų situacijų.
Prieš mėnesį Duksis parnešė balandį su išrauta uodega, teko atiduoti katinams- maža kas, gali būt ornitozinis. Sutarėm - jei ras kokį gyvūną, galės parsinešti ir gydyti- aš gi nešdavausi vaikystėj. Ir prieš kelias dienas - atsidaro durys ir įeina vaikas su didžiausiu, nuostabaus grožiu, ilgai raino plauko katinu. Šviesiai rainas. aiškiai kažkieno namminis, nes bute labai drąsus. Ir čia prasidėjo nuotykiai. Šunis gi mato- urzgia katinas, net sofa dreba. Priėjo Vilis pasidraugauti- uodegytę pavizgino, snukutį pakišo- svečias sureagavo kaip katinas. Šunys po lovom sulindo. Tada svečias apėjo visus jų indus su maistu, niurnėdamas pasivaišino. Na ir išviliojom į lauką su dešra. Tegul eina namo, galvojam, jei šeimininkus muša. O pačios skubėjom vaistinėn Viliukui lašiukų į akis lašinti. svečias gi buvo.
Manau greitu laiku sulauksim kito svečio- dabar jau suprato jog gal geriau kokį mažą katiną atnešti.
Šiaip, gyvūnų nešti vaikams aš nedraudžiu, leidžiu. Paskui randu kam padovanoti. Bet ne šitą kartą.
Mažius išėjo į lauką. Gavęs 10 litų. Pilnas gerų ketinimų- nusipirkti parkerį. Bet...sutiko draugą su dviračiu, draugas darė triukus. Ir jis sumanė parodyti- parodė. lūžo vairas, ar ten perlinko. Teko atiduoti tuos savus litus. Griūdamas įsitaisė dar mėlynių.
Šiandien galų gale atsiėmė siuntinį mažius- sesės dovana LEGO gaisrinės mašiną. Konstruosim.
Neturėtumėm vaikų, nebūtų ir malonaus šeimos laiko- šventiniai pietūs, pagal smetoninius receptus, ir malonūs žaidimai. Stalo. Arba lobio ieškojimas. Pilnu pilvu, ech kaip gera bendrauti, šlamčiant naminį tortą ir geriant naminį jogurtą.
Paskui toks saldžiai malonus savas laikas, rašant dienoraščius.
Su kuo garsiai skaitytumėm knygas, mažius labai mėgsta visas pilnas gerų ketinimų nueiti bibliotekon ir išsirinkti knygą, skaityt tiesa nelabai, bet kai visi paeiliui ją garsiai skaitom- linksma.
arba pasivaikščioti prie upės ir pamatyti krokodilų ir ryklių. Po miestą pasivaikščioti. Ar gi blogai? Argi mums ne linksma gyventi
Prieš mėnesį Duksis parnešė balandį su išrauta uodega, teko atiduoti katinams- maža kas, gali būt ornitozinis. Sutarėm - jei ras kokį gyvūną, galės parsinešti ir gydyti- aš gi nešdavausi vaikystėj. Ir prieš kelias dienas - atsidaro durys ir įeina vaikas su didžiausiu, nuostabaus grožiu, ilgai raino plauko katinu. Šviesiai rainas. aiškiai kažkieno namminis, nes bute labai drąsus. Ir čia prasidėjo nuotykiai. Šunis gi mato- urzgia katinas, net sofa dreba. Priėjo Vilis pasidraugauti- uodegytę pavizgino, snukutį pakišo- svečias sureagavo kaip katinas. Šunys po lovom sulindo. Tada svečias apėjo visus jų indus su maistu, niurnėdamas pasivaišino. Na ir išviliojom į lauką su dešra. Tegul eina namo, galvojam, jei šeimininkus muša. O pačios skubėjom vaistinėn Viliukui lašiukų į akis lašinti. svečias gi buvo.
Manau greitu laiku sulauksim kito svečio- dabar jau suprato jog gal geriau kokį mažą katiną atnešti.
Šiaip, gyvūnų nešti vaikams aš nedraudžiu, leidžiu. Paskui randu kam padovanoti. Bet ne šitą kartą.
Mažius išėjo į lauką. Gavęs 10 litų. Pilnas gerų ketinimų- nusipirkti parkerį. Bet...sutiko draugą su dviračiu, draugas darė triukus. Ir jis sumanė parodyti- parodė. lūžo vairas, ar ten perlinko. Teko atiduoti tuos savus litus. Griūdamas įsitaisė dar mėlynių.
Šiandien galų gale atsiėmė siuntinį mažius- sesės dovana LEGO gaisrinės mašiną. Konstruosim.
Neturėtumėm vaikų, nebūtų ir malonaus šeimos laiko- šventiniai pietūs, pagal smetoninius receptus, ir malonūs žaidimai. Stalo. Arba lobio ieškojimas. Pilnu pilvu, ech kaip gera bendrauti, šlamčiant naminį tortą ir geriant naminį jogurtą.
Paskui toks saldžiai malonus savas laikas, rašant dienoraščius.
Su kuo garsiai skaitytumėm knygas, mažius labai mėgsta visas pilnas gerų ketinimų nueiti bibliotekon ir išsirinkti knygą, skaityt tiesa nelabai, bet kai visi paeiliui ją garsiai skaitom- linksma.
arba pasivaikščioti prie upės ir pamatyti krokodilų ir ryklių. Po miestą pasivaikščioti. Ar gi blogai? Argi mums ne linksma gyventi
Taip, gyvūnai iš lauko yra gėris. Pati esu partįsusi leisgyvę pelytę- tai nuo mamos išgąsčio namo stogas kilnojosi. Sekantį kartą gelbėjau širšę- nusinešiau graikiško riešuto kevalą, įklojau trauklapį irjau ėmiau už uodegos, nes po visų multikų buvau įsitikinusi, kag gelia kaip uodai- burna. Gyvenimiška širšė parodė, pro kur gelia
. Neteko jai mūsų balkone augti.
Jūs jau nepykit, kad aš neatreaguoju į jūsų sunkumus. tiesiog dabar esu tokioj autistinėj fazėj, kai tik save matau, na gal ir dažniau taip nutinka
Mes po tėvų susirinkimo. Kur bandėm apginti save, savo vaiką. Kažkodėl nebeverkiau po to, taip keista, na drebėjau tik. Mano argumentai nebuvo išgirsti, mano vaikas - visų blogybių šaltinis ir pasirodo tai tęsiasi jau seniai. Nors auklėtoja visada sakydavo - viskas gerai, susitvarkom, dabar lyg netyčia"liapsus lingue" prasitarė, kad tai specialiųjų poreikių vaikas. aš taip nemanau, tiesiog ji negeba susitvarkyti, o gal nenori. Matau jos dviveidiškumą. Visi mus puolė, negirdėjo argumentų. Direktorė sugalvojo, kad turi ateiti stebėti specialistai, ir garantuotai jam pripaišys specialiuosius poreikius. Aš to nenoriu, nenoriu, kad į mano vaiką žiūrėtų kaip į elgesinį. Vienintelis normalus tėvelis prasitarė, beje tas su kurio vaiku mano vaikis itin kalasi, kad jis į tai žiūri, kaip į galimybę mokyti savo vaikus kitaip priimti situaciją, mokytis draugiškumo, nesureikšminant vaikų tarpusavio konkurencijos ir t.t. lenkiuosi jam žemai.
Taigi sprendimas šeimoje vieningai priimtas: keičiam darželį.
Kaip aš pavargau.
Rodos su prieraišumu apsitvarkėm.
Nu negaliu, kaip galima vadinti tokį mielą, jautrų vaiką blogu, visų problemų šaltiniu. Aną vakarą verkė, kad gaila šuniuko iš pasakos, nes jam širšė įgėlė, sutino nosis, -čia mama "šaunuolė" tokią pasaką prieš miegą paskaitė, niekaip negalėjo nurimti. Arba savo šuniuką - minkštuką kiekvieną kartą pabučiuoja, apkloja, man atsiremti neleidžia - nes jam skaudės.
Žmonių siauraprotystė. Gaila negalima jos diagnozuoti ir imtis priemonių.
Gaila man jo labai. Taip jį myliu. Taip gera būti mama ir taip skauda. Tiek jam skaudėjo, ir dabar nesugebėjau apsaugoti nuo netinkamų žmonių
Na išsiliejau
Mes po tėvų susirinkimo. Kur bandėm apginti save, savo vaiką. Kažkodėl nebeverkiau po to, taip keista, na drebėjau tik. Mano argumentai nebuvo išgirsti, mano vaikas - visų blogybių šaltinis ir pasirodo tai tęsiasi jau seniai. Nors auklėtoja visada sakydavo - viskas gerai, susitvarkom, dabar lyg netyčia"liapsus lingue" prasitarė, kad tai specialiųjų poreikių vaikas. aš taip nemanau, tiesiog ji negeba susitvarkyti, o gal nenori. Matau jos dviveidiškumą. Visi mus puolė, negirdėjo argumentų. Direktorė sugalvojo, kad turi ateiti stebėti specialistai, ir garantuotai jam pripaišys specialiuosius poreikius. Aš to nenoriu, nenoriu, kad į mano vaiką žiūrėtų kaip į elgesinį. Vienintelis normalus tėvelis prasitarė, beje tas su kurio vaiku mano vaikis itin kalasi, kad jis į tai žiūri, kaip į galimybę mokyti savo vaikus kitaip priimti situaciją, mokytis draugiškumo, nesureikšminant vaikų tarpusavio konkurencijos ir t.t. lenkiuosi jam žemai.
Taigi sprendimas šeimoje vieningai priimtas: keičiam darželį.
Kaip aš pavargau.
Rodos su prieraišumu apsitvarkėm.
Nu negaliu, kaip galima vadinti tokį mielą, jautrų vaiką blogu, visų problemų šaltiniu. Aną vakarą verkė, kad gaila šuniuko iš pasakos, nes jam širšė įgėlė, sutino nosis, -čia mama "šaunuolė" tokią pasaką prieš miegą paskaitė, niekaip negalėjo nurimti. Arba savo šuniuką - minkštuką kiekvieną kartą pabučiuoja, apkloja, man atsiremti neleidžia - nes jam skaudės.
Žmonių siauraprotystė. Gaila negalima jos diagnozuoti ir imtis priemonių.
Gaila man jo labai. Taip jį myliu. Taip gera būti mama ir taip skauda. Tiek jam skaudėjo, ir dabar nesugebėjau apsaugoti nuo netinkamų žmonių
Na išsiliejau
QUOTE(rutikė @ 2012 10 11, 21:29)
Taigi sprendimas šeimoje vieningai priimtas: keičiam darželį.
Nu negaliu, kaip galima vadinti tokį mielą, jautrų vaiką blogu, visų problemų šaltiniu.
Nu negaliu, kaip galima vadinti tokį mielą, jautrų vaiką blogu, visų problemų šaltiniu.
Pritariu. jei muša, skriaudžia kitus, reiktų pagalvoti ir apie kitus vaikus, mamoms taip pat mieliausius geriausius jautriausius. o čia kažkas vaiką apkumščiuoja, apkandžioja ar stumdo iki mėlynių. Aš irgi netylėjau.
antra vertus, vaikas namie ir vaikas vienmečių kolektyve - skiriasi. Skiriasi elgesys, skiriasi netgi sakyčiau kažkokie instinktai. Mano vaikas, pvz. svetimiems neverkia. Kai darželyje nusimušė nosį - sėdėjo ramiai prie stalo ir laikė rankšluostuką prispaudus. Kai įžengiau pro duris - pasipylė ašaros. iki pat ligoninės ir dar priimamajame... O auklėtoja paskambinus informavo - nesmarkiai, net neverkė, šiaip užsisagavo.... Dabar antrokėlė namuose kartais elgiasi kaip trimetis keturmetis vaikas. Mokykloje - niekada.
Niekas už tuos vaikus nepakovos, tik mes. Kita mama būtų vėją dėl auklėtojos darželio vadovybei tokį sukėlusi, kad laikykis- su raštiškais pasiiaiškinimais, kaip vadovybė reaguos į nekompetetingą auklėtoją - pedagogę, kuri nesugeba numalšinti vaiko protestų, nemoka jo nuraminti, o atvirkščiai, išprovokuoja. Tokiu atveju ir auklėtoja ne liežuviu maltų ir kiršintų, o veikti ką turėtų- dirbtų, bendradarbiautų ir tėvus kitus nuramintų. O jei dar kaip nors vaiką negražiai pavadintų- tai lėktų lauk. Čia mamų- vilkių žodžiai. Vat tokių mamų vaikų kažkodėl nelabai auklėtojos ir liečia.
