Globėjai plepa

"nusiraminkite tėveliai, už jus atkeršys jūsų anūkai"

Karusia, bet akurat, nors anūkai ne grynakraujai, bet keršija kaip savi ypač dabar kažkaip dažnai man iškyla vaikystės vaizdai...kažkaip labai mamos gaila, kad daug nervų su manimi turėjo, bet dabar stengiuosi su kaupu viską kompensuoti, savo dėmesiu, meile ir rūpesčiu....mažum ir mano mergiotei protas po 30 stos į vietą

palydėsiu, jei Brolį atsineši , o šiaip tai juokauju, tegu sėdi namie- mažas. Galėsim susitikti.

Atsinešiu. Vyras bus komandiruotėje,tiesiog neturėsiu kitos išeities.

Kartais čia jus paskaitau ir vis noriu parašyt, bet vis galvoju - nu imsiu dabar ir atsirasiu kaip naujai gimus... Kažkada labai labai sirgau ir totaliai nelankiau mokyklos. Tai nueidavau po ilgos ligos į ją kaip kokia ufonautė (dar šiandien apie šitą mano išgyventą jausmą su sūnum kalbėjomės). Taigi visur panašiai - nebūni ilgai, užeini - ir aplinkai esi kaip ufonautė (nu bet sau tai ne )

Apie vaikų dantis norėčiau pasakyt tiek - mums vaikų dantų gydymas visai nekainavo. Nes dantys - tai toks daiktas, kuris yra arba gendantis, arba ne. Mano abiejų vaikų dantys - krištoliniai. Bet dukrai kainavo breketai, nes dantukai buvo kreivoki. O sūnui tik pernai pirmą kartą gyvenime (jam buvo 14,5 metų) užtaisė vieną skylutę, kurią jis pats sugebėjo susirast (nu kariesas gal buvo)



Šelma, taip įstabu tave čia rasti! Nes esu tave radusi seniai ir per kitur... Tik nei analizavau, nei žinojau, kas esi



O aš niekada nieko nerakinau... Įtariu, kad dukra ką nors kada nors iškraustė ir rado, bet sūnus - nelabai. Taip jaučiu ir tiek. Anam nereik, neįdomu, nejaudina. Ans turi savo kambarį - į jį sunkiai įsileidžia mūsų daiktus (bet vis tiek ten mano dėžučių kol kas prikišta ), ten pas jį striukės ir ant grindų būna (aš kartais dėl to rėkiu ), bet jam viskas kaip nuo žąsies vanduo. Nu bet ir mūsų apartamentai jo nė kiek nedomina, bent jau aš niekada jokio domėjimosi nepajutau.

Kur

Pas maniškius irgi

Ryt važiuojam pas mažulėlius Vyriausia sesė su naujom sesytėm ir broliuku susipažins

Cha - gi tinklaraštyje Ir, berods, pažįstamų žmonių nemažai esama Čia tik detalės - tiesiog man tai smagu atrasti, koks pasaulis mažas ir kad aplink sukasi tie patys šaunūs žmonės! (na, dažnai taip būna, supermamoj esu išgyvenusi tikrą staigmeną, kai savo kolegę visai netikėtam amplua atradau. Ji man tada sakė, kad jos ilgam internavimo gyvenime tai išskirtinai pirmas atvejis O tuomet mes subūrėm bendraminčių grupelę ir sumąstėm tiesiog pasikeisti nuotraukomis )

labai faina.


Paragintoji, leiskis tuoj pat žemyn, irgi mat atsirado- ufonautė. Ir ta proga:

Ufonautai nusileidžia į žemę ir nutaria išsiaiškinti su vietiniais kas ir kaip. Randa du žmogystas po krūmu degtinę geriančius priena ir sako:
- Labas, aš Slaikas.
- Jonai, Slaikui įpilk.
Slaikas išgeria, taip nieko nespėjęs daugiau pasakyt. Grįžta prie lėkštės- sako, dar kartą aei.Eina.
- Labas. Aš Slaikas...
- Jonai Slaikui įpilk.
Išgeria grįžta. Pamoko, jį, kad laukti nieko nereikia. Pasisveikini ir viską sakai iš karto. Gerai. Vėl eina
- Labas aš Slaikas atskridau ir Magelano debesų galaktikos, tyrinėju kaip žmonės gyvena...
Petras sako:
_ Jonai, Slaikui daugiau nebepilk....

Tikrai, Paragintoji, koks mažas tas pasaulis Nesislėpk pogrindyje, net toks jau didelis tas mūsų būrelis čia

Šelma, kaip praėjo susitikimas su mažiukais?

Aga,pasakok

Net nežinau, kartu ir skaudžiai (tas nerimas, kad gražins atgal labai stiprus) ir labai jaukiai- mažiausia pupa, ta kur nė 2 metų nėra rankinukė visa, nuo mano, MB ir Deimantės rankų nenuėjo Visi rankinukai, ir trimetis zuikis ir šešemetė princesė, ji jau mane parisiminė, aš jau sava Pasiutus tokia, toks parodomasis lipimas sienomis buvo, auklėtoja skundėsi, kad sunkai valdoma, atamanka. Na ar kitaip galima, juk už 3 mažesnius pastovėt reikia Apie namus kalbėjo, kad tetis ir mama mušė, kad šalta labai namie, o čia labai smagu ir vaikų daug ir trys blynus gali suvalgyt....... Abu mažiausi ausytėmis sergančiomis, šlopuojančiomis, nosytėmis varvančiomis (beje, Alfija taviškis bernas ohoho, kaip pučia, kaip didelis ), tokie glaustukai visi, per mus tris ratais ėjo, visi ant rankų/kelių pakaitomis O keturmetė pupa ligoninėj, važiavom lankyti, va ji tai oi Per visą valandą nė žodžio neištarė, bailiukas toks, įbauginta, pasimetusi Net akimis nekalba, tokios didelės ir nereguojančios, sakau, mirktelk, ar nori sulčiu- nieko. Tik prieš išeinant, jau pietučių paguldžiusi prikalbinau, kad jei nori pasakos, pirštelį lai pajudina, tai taip nežymiai, vos vos..... Tokai, niu visškai viena.... Kai gryžom pasisojusios iš tauleto, ten koridoriuje, palubėj pailgi langai į palatas, tai pakėliau, žiūrinėjom, kaip vaikai gyvena, tada jau nusišypsojo, o pro šalį einanti mama su mergyte sako- o! per savaitę pirmą kartą jos šypseną matau Kaip sunku ją atitirpdyt bus
Bandėm su vyriausia mažulka skaičiuoti iki 6, tiek kiek metų, po tiek dienų į svečius atvažiuosim, nepavyko Tai sutarėm, kad kas rytą po pirštuką užlenks, o kai užlenks kitos rankos pirmą, bus svečių šeštadienis