Praradau savo gyvenimo žmogų

Atsimenu, kai po dar dramatiskiau ivykusiu skyrybu paslika gulejau. Vien mintis sukosi, taigi tai mano zmogus, as bloga, pati blogiausia ir t.t. Tai man pridejo labai daug kompleksu, psichologiniu problemu (baimes, nusivylimas, nemokejimas patiketi kitu zmogumi ir t.t.)...Praejus keleriems metams susivokiau, kad tai tikrai nebuvo mano zmogus, tikrai! O kokios buvo tokio aklo prisirisimo prie sio zmogaus priezastys? Tiesiog labai norejosi meiles, labai, nes turiu labai gilia ir jausminga siela, ir stai gyvenimas atsiunte toki objekta sitai lauktai meilei atiduoti. Ir atsiunte ne kaip mano tikra antraja pusele (kuo as tada aklai tikejau), o kaip priemone didesnei brandai, suvokimui, galbut mokejimui atsirinkti zmones, o gal mokejimui pamilti ir net pasiilgti vienatves, o ne nuo jos begti, mokejimui buti su savimi, ramiai aiskintis santykius, nekristi i panika ir dar daug daug.... dvasiniu pratybu. Idave daug vidinio stabilumo, priimti tai, kas vyksta, rasti savyje atrama, kai gyvenimas slysta. Sita as suvokiau negreit, bet uztai tvirtai ir labai giliai. Autorei pataria daug kas neanalizuoti visko. Tai ne koks patarimas manau. Butent sveika analize turi sudelioti visus taskus, tik ji atveria akis, o ne pabegimas nuo kliuties. As taip pat maniau, kad niekada nepamirsiu, visada lyginsiu... Atsiradus kitam zmogui, atejo ir kiti jausmai, be noro lyginti ar juo labiau ilgetis. bet reikia iki to laiko isgyti, blaiviai ivertinti situacija ir pamatysite, kad tai, kas ivyko, atnese daug gerio, o tas zmogus nebuvo vertas net ketvirtos dalies tos kancios

Šioje vietoje tenka vieną galbūt svarbų dalyką atskleisti: šis vyras yra keliais metais už mane jaunesnis jaunuolis. Jis pats nelabai turi išsiskyrimų patirties.

Prieš mane jis turėjo tik vieną rimtesnę ir labai nebrandžią draugystę su jaunesne panele ir aš ją šiek tiek pažinojau iš bendrų pažįstamų ratų, tiek galiu pasakyt - nieko ten gero, ten būta primityvaus paaugliško padraugavimo, kuris pasibaigė kaip ir turėjo pasibaigti, nes viskas tuščia.

Tą patį man jo draugai yra patvirtinę ("ten išvis nieko nebuvo", o kai tu atsiradai, jis visas tiesiogine prasme švytėt ėmė, kažkoks nežmoniškai laimingas atrodė, ir tu jį labai praturtinai, kaip ir jis tave", "jūs iki grabo lentos atrodė būsit", "šitaip viens kitam tinkant, tiesiog idealiai", tokie ėjo komentarai).
Gražiausių komplimentų iš draugų sulaukiau ir dar šūdiniau tuo metu pasijutau (juk jie nežino, kaip elgiausi ir kad per tai užgesinau jame tą jausmą). Tokios ėjo mano mintys.

O jei į viską, kaip sakote, pažiūrėjus kito asmens akimis, tai labai paprastą ir banalią tiesą išvesti galimą:
PIRMA MEILĖ - ABU NEPAKAKAMAI BRANDŪS: skirtumas tik tas, kad aš tvirtai nenorėjau dėti jokio taško (koks dar taškas, kai tu man viskas esi??? - va tau ir priklausomybė nuo žmogaus).

Tad mum abiem (jau ne paaugliam) stuktelėjo didžiulė, gili pirmoji meilė, ji kito, per tuos tris metus perėjo į kitą, gilesnį ryšį, tačiau pritrūko brandos, patirties, savivokos puoselėti ir branginti tai. Kažkas per vėlai susivokė, kažkam nutrūko jausmas ir t.t.

Matyt pirmosios meilės dažniausiai ir būna nelaimingos - tuomet apsigauni, kad niekas niekur nedings ir negalvoji, jog tai visą gyvenimą trunkančios pratybos, pastangos, treniruotės, o ne kažkas gatavai paduoto.

O kodėl sakau - "mano gyvenimo žmogus"- nes taip atrodė (ir dabar sunku išeiti iš šitų rėmų). Aš nesąmoningai jutau, kad ateity su šituo žmogum norėčiau turėti vaikų, mes buvome susižadėję prieš metus, aš norėjau eit kartu su juo per gyvenimą. Mes net iš išvaizdos baisiausiai per tą laiką supanašėjom. O dar tiek bendrų dalykų siejančių (pasaulėžiūra, knygos ir muzika, kelionės, kūryba).

Bet ką aš darau, vėl apraudu praeitį..
Papildyta:


O kaip įvyko šis suvokimas? tikriausiai atsirado kitas žmogus? Ar savyje kažkaip išsilaisvinote, kažkas atsivėrė?

Uzdavei gera klausimeli Moonte. Kapstai giliau?

Sutinku su tavim, kad zvelgimas i praeiti, atima sansa gyventi dabartimi. Ir, kai autore minejo, kad zmones ir po ilgo laiko ilgisi/nori susigrazinti ta "tikraja" meile. Tai iliuzija. Tai, tik del to, kad jo/jos neturim cia ir dabar. Ir, jei taip, kas duotu pabandyti pagyventi po daugelio metu su tuo, be kurio tuo metu gyvent negalejai, nukristu tie roziniai akiniai. Nes zmones keiciasi, keiciames ir mes. Jei, jau tada keliai issiskyre, reiskias tai nebuvo tas zmogus. Tuom ir pati isitikinsi greitai. O, dabar, iskentek, isgedek. Subforume <Kertele sielai> yra tema " cia. Skaitau, ir asaros tvenkiasi, kai merginos apraso savo isgyvenimus. Aisku, taves tai siuo momentu nepaguos, savo skausmas arciau kuno, bet pagalvok, ar cia gyvenimo pabaiga? Tai, gal kaip tik naujo gyvenimo pradzia? I sita klausima manau rasi atsakyma.

Soled, kaip malonu skaityti tavo zinutes. Reiskias jau zengi i prieki. Sakiau, kad esi ne tik grazi, bet ir protinga. Balionelis tau uz tai.

Tai labai man tinka. aš iki tol buvau ilgoką laiką vieniša, o čia iš kažkur atsirado šitoks charizmatiškas, įdomus žmogus, ir taip baisiai pamilo, įsikibo tiesiog, iškart toks pilnatvės jausmas vožė abiems.
Ir kaip tokiu atveju neprisiriši iki kaulų smegenų..

O kaip įvyko šis suvokimas? tikriausiai atsirado kitas žmogus? Ar savyje kažkaip išsilaisvinote, kažkas atsivėrė?
[/quote]

Tiesiog nuslugus emocijoms ir jausmams, sveikas protas pats padiktavo atsakymus. Nuslugus jausmams uzdaviau sau klausima, na, ar tikrai jau sis zmogus - tavo antra pusele, vertinant jo pasauleziura, gal net intelektini, socialini lygi, na daug niuansu... mes irgi atrodeme neisskiriami, ir isvaizda panasus... Ir atsakymu gavau toki aisku, kaip niekad, kuris mane islaisvino. Meile, atrode, begaline buvo. bet dabar suvokiu, kad tai buvo tiesiog liguistas prisirisimas prie zmogaus, o ne meile. Ir todel mums nepakeliui, nes meile yra laisva, ji nesurakina zmogaus... Tai visai kitoks jausmas.

virga, labai jums dėkoju už gražius žodžius Stengiuosi žengti į priekį
Miela autore, gal jums ir neįdomu, bet paguodžiant jus pasakysiu, kad prieš kelis mėnesius aš pati buvau ties beprotybės riba būtent dėl to, kad vyras, kurį myliu iki kaulų smegenų man nejautė to paties ir susirado kitą moterį (irgi buvau sukūrusi dvi temas, guodžiausi merginoms ir gailėjau savęs). Maniau numirsiu, išprotėsiu ir pan. Iš pradžių, rodos, be jo nebuvimo šalia net kvėpuot buvo sunku, norėjosi jo kiekvieną sekundę šalia savęs ir pati dar labiau save kankindama veržiausi su juo bendrauti,nors tai buvo ESMINĖ KLAIDA. Pasistenkit su juo nebendrauti, atsiriboti nuo jo (taip, tai labai labai sunku - žinau), nes, kai jūs pastoviai su juo konktaktuosit būsit prie jo tarsi pririšta virve, kurios niekaip negalit nupjauti. Bus sunku bendrauti su juo, kai žinosit, jog jis jau nebe jūsų, bet kartu bus sunku ir nebendrauti, nes vistiek jo truks šalia..., bet tai laikina. Kai nutrauksit ryšius po kiek laiko širdyje įsivyraus ramuma ir viskas pamažu rims. Tam reikia laiko. Daug laiko. Bet praeina, nors ir sunkiai bei skausmingai, bet praeina. Tik, žinoma, ne per dieną ir ne per dvi. Neveltui yra tokia amžina sentencija "laikas gydo žaizdas" ir tai šimtaprocentinė tiesa. Žaizdos užgis tik atsiribokit nuo jo ir išlaukit... tada vėl viskas bus gerai

beprotiska meile - tai ne meile. tokia meile prilygsta neapykantai. todel jam buvo taip blogai nuo jusu meiles.
tikra meile - tai laisve, kuri reikalinga kaip oras, ji normali, sildanti. tai kas sukelia labai stiprius emocinius jausmus, kaip teigiamus taip neigiamus - nera meile.
geriausia, ka galite dabar padaryti - tai ji paleisti ir paleisti savo jausmus jam i laisve, turetu palengveti.

Drįsčiau paprieštarauti gluosniui. Manyčiau, meilė per daug individualus dalykas kiekvienam žmogui ir nereikėtų teigti, kokia meilė yra "tikra",o kokia "netikra". Gi kitam į dūšią neįlysi ir nepasakysi ar tas žmogaus jau "labai labai ir labai tikrai" myli ar kažkaip jau "ne taip tikrai"

Gerai yra pasakiusi mano nuostabi 80 metų močiutė: meilė be proto - tai beprotybė.
Taip, aš tiesiog šiuo metu išgyvenu jo nemeilę man, bijau būti apskritai niekieno nemylima. Visko reikia mokytis. O dar ir save pamilt išmokt.
Nenoriu, kad kitas žmogus kada nors ateity tokią meilę iš manęs patirtų.
Dieve, viską suprantu ir girdžiu ką sakot. Tik velniškai sunku.

Autore, jums daug balionų ir šiltų apkabinimų Stiprybės

Gerai.

Viskas tikrai bus gerai, tikrai! Tik dar laiko, dar...