Dabar papasakosiu, kaip įvyko susitikimas.
Pasakojime jausis mano pasimetimas ir neatsižvelgimas i daugelį protingų patarimų ir komentarų šioje temoje. Bet yra kaip yra.
Visų pirma, jis taip šiltai tik priėjęs apkabino, kad pirmą minutę pagalvojau, jog mes taikomės ! Pažįstu tokį jo apkabinimą - jis taip apkabindavo, po dienos ar dviejų dienų nesimatymo, kai būdavo lb pasiilgęs.. Bet koks čia susitaikymas. Deja.
Atsisėdom pamuzikuot kaip ir buvo sutarta. Aš jam pagrojau savo savo sudėtą kompoziciją apie išsiskiriančius žmonių kelius ir išgirdau, kad jis sriūbčioja
jis beklausydamas pravirko! Jėzau, man ėmė drebėt kojos rankos ir vėl pagalvojau, kad jam viskas taip stipru, taip veikia jį, kad nori likti drauge! Man būtų širdis iš džiaugsmo sprogus. Taip sukrėtė tas jo pravirkimas, kad nutilau. O jis pasakė, kad tai buvo fantastiška, kad jis mato, jog aš už jį daug talentingesnė.
Tada aš supratau, kad kažkas man atsitiko, kad negaliu pakelt viso šito "draugiškumo be meilės", atsistojau ir taip ir pasakiau, kad man per sunku yra visa tai.
Jis: "Tau blogai, kad susitikom?"
"Ne man gera, bet perdaug gera. Man per sunku, nes aš negaliu sau įsakyt nemylėt, mes nebegalim susitikt, nes aš myliu".
Jis: "sunku pagalvot, kad daugiau nesimatysim. Gal nereikėjo muzikuot, tik šiaip pabūt? Pagalvok ar tikrai per sunku. Gali vėl man parašyt, jei panorėsi susimatyt"
"Aš nebegaliu rodyti iniciatyvos"
Jis: "O jei aš tau parašyčiau?"
"O kodėl, kodėl tu nori matytis?"
Jis: "Vat nežinau, yra kažkas".
Aš niekur nenuėjau, likau vietoje stovėti ir ėmėm kalbėt lyg tarp kitko. Jis pripasakojo, kaip praleido pastarąjį laiką, minėjo kur ir su kuo buvo, nuoširdžiai domėjosi, kaip man einasi, kaip šitos dienos, ką veikiu ir pan.
O man galvoj ta beprotybė nesiliovė ("Dieve, nusipirkim vyno, kaip anksčiau, juokimės, paklausykim mašinoj muzikos ir būkim kartu, kartu, kartu, taip dabar gera, ir būkim kartu išmetę iš galvos visus visus brudus, viską, pamiršę visą mėšlą, viskas įmanoma!").
Tad pasakiau, kad dar galim cigarečių nusipirkt (per visą šitą duobę pradėjau rūkyt, jis irgi jau parūkantis kartais būna). Tad sėdom į mašiną, ten rūkėm ir dar kalbėjomės.
Aš pasakiau, kad lapkričio mėn galbūt jau ir išvyksiu (o esu tokiam paralyžiuj, kad ir toliau, kaip ir su juo būnant, negaliu net pažvelgt į savo gyvenimą ir ką su juo dabar daryt).
Jis pasakė, kad vasarą sumąstęs keliaut ten ir ten (prisiminiau, kad tai aš ir siūliau tas vietas aplankyt..Dieve, ir to jau nebebus, o kaip būtų gera drauge, drauge keliaut, gyvent!).
Taip pat papasakojo, kad jau įsigijo kuprinę SAU. Ir tave pastaba (žinau, kaip kvailai viskas skamba, kai ir taip viskas aišku) man kaip ženklas pasirodė, nes kelionėse jis naudodavo mano kuprinę ir jam mano kuprinės jau niekada nebeprireiks, nes mes nebebūsime kartu!).
Santykis tarp mūsų visą laiką buvo šiltas, be jokio pykčio, kaltinimų, kažkokių nuoskaudų ar kapstymosi kaip buvo. Tik aš nesusilaikiau nekalbėjusi, kaip man dabar yra ir kaip man apmaudu dėl tų šūdų, kurie iš manęs ėjo, kaip gaila, kad tai bus įrašyta šitoje istorijoje (čia gal vėl kažkoks nesąmoningas aukos vaidmuo, bet man nuoširdžiai apmaudu ir gaila dėl to ir negaliu tokiais atvejais savyje suturėt tų jausmų).
Tada pabaigoje aš jo paklausiau, ar jam pačiam nebjauru (keistą žodį pavartojau) susimatyt su žmogum, kuris tebemyli ir yra kupinas vilčių. Jis: "O kas čia bjauraus?".
Dar pasakiau, kad aš jo vietoje jausčiausi kaip žaidime žmonių jausmais, jei būtų mano gyvenime atsiradęs dar trečias asmuo, su kuriuo kažką būčiau bepradedanti, ir susitikinččiau su neabejingu -ex (mat kokia šventuolė būsiu..). P.S. prisiminiau keistą dalyką apie save: pamenu, kaip žiemą draugas žiūrėjo mano nuotraukas iš laikų, kai dar nebuvau su juo susipažinusi, jam labai įdomu buvo. Ir vienoj nuotraukoj buvau aš studijų laikais juokais besibučiuojanti su kursioku. Mane tada toks raudonis išmušė, kad mano brangus žmogus kažkokią nesąmonę užtiko, nešinau kodėl, bet taip nesmagu pasidarė, kad jis tą nuotrauką pamatė.
Tęsiu toliau:
Jis atsakė, kad dėl to kito žmogaus nieko tokio nėra ir jam neatrodo kažkas čia blogai. Jis pasakė, kad tuo žmogum jis nėra užtikrintas (oho, koks pasitikėjimas savimi), taip, kaip buvo užtikrintas manimi (Siaubas, kaip turėjau jame viską užmušt, kad nebeįmanoma grąžint to jo užtikrintumo manimi (ar jo paties užtikrintumo savimi?).
Visi šie atsakymai man vėl kažkokį nebrandumą ir mėtymąsi atskleidė (tai jam ten viskas rimta, tai jis nežino, kaip ten bus). Bet ar tai svarbu? Viena tikrai aišku - kartu būt jis negali.
Ir po visko aš atsisveikinau lyg suvisam, pasakiau, kad jis fantastiškas žmogus, o jis man pasakė, kad aš fantastiška.
Ir pati netikiu, kad mintyse galiu jį paleisti, nes vis viliuosi, kad kas nors pasikeis, o taip nebus!
Kažkas esminio jame nutrūko. Aš net ant lapo buvau susirašius jo frazes, kurios ilgą laiką signalizavo, kad per toli nuėjau, visas psl. išėjo, bet aš buvau tokia liguista (gyvenau savo iškreiptoj realybėj, ir matyt toliau gyvenu!), kad to nesupratau. Taip pat užsirašiau jo palaikymo, meilės man frazes ir veiksmus - Dieve, kaip jis mylėjo ir stengėsi, ir viskas į mane kaip į sieną.
Kažkuriuo metu šūdai iš manęs persvėrė gerąją pusę ir jis supasavo, negrįžtami pokyčiai įvyko, kaip kažkas sakė. Tai kaip man ATLEISTI SAU? Kaip išeiti iš deginančios kaltės rato?
Jame kažkas nutrūko, nes aš tiesiog peržengiau kažkokią ribą.
Man labai norėtųsi antro šanso, net jei po kurio laiko viskas iširtų dėl kitų priežasčių.
Norėčiau reabilituotis prieš save pačią ir prieš jį, kad nebeliktų kaltės jausmo.
Bet taip ir atsitinka bobom, kurios graužia ir graužia, o paskui po laiko pergyvena (va ir toliau užsiimu savigrauža, bet juk negaliu nepripažint savo klaidų!).
!!!!!!!!
Gyvenimas ne visada duoda antrą šansą. Ir jei aš ateity kursiu kažkokius santykius, tai šitą pamoką žinosiu: galima taip susišikt, ir kad ir kaip gailėsies, pergyvensi, nėra garantijų gauti antrą šansą.
O dėl jo padariau tokią išvadą:
JIS DAR LABAI NEBRANDUS. Jis vaikas.
Man atrodo, jam reikia LAISVĖS (buvo biški pridusintas mano meilės, dabar jam reik atsigriebt), nesvarbu net ar su kitu žmogum, ar be. Jam dabar LAISVĖ brangiausia.
Manau, kad jis pats savimi nėra užtikrintas.
Aš darau tokią išvadą, kad jis gyvenime dar nepasirengęs tokioms situacijoms.
Jam viskas pasirodė per rimta, per sunku.
Aš nežinau, kaip paaiškint, bet man tikrai atrodo, kad jis dar labai nebrandus tokioms situacijoms: visi tie jo atsakymai, kad nieko čia tokio dėl to trečio žmogaus, dėl mano vilčių (matyt tikrai tai jam nesąmoningai glosto savimeilę) ir pan.
Jis gal išsigando kažkokios atsakomybės, nebenori lipt į tą patį šūdą, bijo, kokiom dramom viskas pasibaigtų, jei vėl nepavyktų. Ir tiesiog nebejaučia man to, ką jautė anksčiau.
Ir aš pati esu toks pat vaikas, kaip pamatėte iš šio monologo. Tai tuo labiau atrodo: "ir bręskime kartu, drauge, ne po vieną, aukime, brandinkime viens kitą!". Šventas mano naivume..
Ir mes abu neturime ryžto: aš susitaikyti, kad čia jokių vilčių nebegali būti, o jis, nebebūti draugais (matyt irgi prisirišo per tą laiką, buvom artimi, ir jam sunku tą paskutinę giją nukirst).
O kas juokingiausia, kad aš nusiritau iki to, kad ėmiau internete skaityti strpsn apie tai, kaip susigrąžinti mylimą ex.
Ir psichologai sako, kad jei kažkas jus palikusiam ex dar yra likę (ar prisirišimas , ar sentimentai) ir yra galimybė matytis, tai įmanoma, kad per laiką vėl kažkas atgims, jei nedarysi spaudimo, būsi toks, kokį tave pirmą kartą pamilo, skleisi gerą aurą. Bet geriausia ką gali padaryti - tai PALEISTI žmogų.
O manyje tie prieštaravimai viltingi: " o gal ta galimybė mum matytis ką nors ateity užžiebtų; o gal kaip tik turiu tvirtai pasiryžt ir pasakyt NEGALIU daugiau matytis, nes niekada neatversiu naujo puslapio".
Nežinau, kaip elgtis, ir ką daryt. Kai pagalvoju, kad nebepamatysiu, baisu darosi. Kai pasimatau, va tokios sumaitys įvyksta ir vėl pradedu galvot "kas, kas jį stabdo, kodėl jis neduoda antro šanso, ką man padaryt, kad jis įvertintų mano pasiryžimą dėl mūsų ir t.t.. Ir vėl prasideda istorija nuo pradžių, pametus jos esmę, kuri jau tiek kartų čia buvo išsakyta.
Ir dar po šio susitikimo jam dvi žinutes nusiunčiau (apie tai, kad supratau, jog jam laisvės reikia, ir kad abu nebrendylos vaikai esam - jis neatsakė).
