Praradau savo gyvenimo žmogų

tai tik baime
matot, musu visatoje pusiausvyros desnis yra esminis, kitaip butu chaosas. jei viena puse myli labai, per daug, kita puse nemyles, taip buna visada.

Pakomentuokite man prašau mano pačios žodžius:
Aš vis tiek nesuprantu, kaip jis gali siūlyti matytis. Gal beprotiškai idealizuoju viską, bet jei padėčiau tašką su žmogumi (kaip jis padėjo su manimi) ir turėčiau rimtų ketinimų megzti naują ryšį, negalėčiau taip iškart susitikinėti su man dar stiprius jausmus tebejaučiančiu ex (jis juk žino, kad myliu). Susitikimai taptų negarbingais ir senojo ir naujojo ryšio (!) atžvilgiais."
Todėl man sunku suprasti, ką tokiais atvejais vyrai sau galvoja?
Ir pagaliau žmogus, kurį mylėjau, nėra mulkis, nes ir pati tokia nesu.

Tai visiškai normalu, ką jūs sakote . Juk negalima vos pasibaigus vienai draugystei lengva širdimi vaikščioti į pasimatymus ir tikėtis, kad tuoj viskas pasimirš ir pulsite į naują meilę stačia galva. Jums dar skaudu, liūdna. Šį laikotarpį reikia išgyventi ir kaip jau buvo minėta ne kartą, tam reikia LAIKO. Man pačiai net nedraugaujančiai su vyru, kurį myliu sunku su kažkuo kitu eiti į pasimatymą, nes vis dar nenustoju idealizuoti saviškio, o ką jau kalbėti apie jus, kai draugavote ilgą laiką... neskubėkite viskas praeis savaime

Jūs jautėte kaltę, kad taip atsitiko?

Hmmm...
Meiles fomos yra ivairios. Kaip ir gyvenimo prasme, nes per gyvenima prioritetai kinta, taip ir meile, per visa gyvenima pereina metamarfozes. Jausmai aplamai nera statiski, o kintantys, cia ne matematika i formule neirasysi. Pvz. Ta pati pora jaus skirtinga meile budami jauni ir senukais. Ir kas dabar pasakys kada jie istikruju mylejo, kuri ta meile buvo TIKRA?

Cia jusu meiles supratimas, puiku, jusu teise myleti kaip jums iseina ir jus galite. Palikite teise kitam zmogui spresti, kaip jam myleti-nemyleti. Jei ta meile ir beprotiska, liguista, tragiska, be atsako, skaudinanti, platoniska ir t.t. Sis jausmas vistiek bus meile. Kaip jus minejote meile kaip ir betkoks reiskinys turi dvi medalio puses. Meile galima pakyleti zmogu, padaryti laimingu, o galima ji tvirkinti, sugniuzdyti.



Kodel is karto baime? Tai ivardinciau nepasitikejimas savo jegomis, nusivilimas, atsargumas.

Jus idomiai interpretuojate visatos, t.y. harmonijos desni.
Tai dabar jus man parasykite kokiais kriterijais matuosime dvieju asmenu meiles jausmo stipruma. Aplamai kaip jis matuojamas? Kad galetume suvokti, kaip pasireiksia tas stipriai, nestipriai.

O taip, buvau visiskai save nukryziavus ir palaidojus... Nors man aplinkiniai sviesino galva: Baik juokus, ka tu kalbi, paziurek, kaip jis elgesi ir t.t. bet as jiems atkirsdavau: Jus matet tik isore, o ne viskas taip, kaip matet. Dar ilgai save kankinau. Kai nebeliko tam zmogui jausmu, tada atejo kitas etapas blaiviu protu ivertinti, visgi kaip ten buvo su tuo, as kalta del visko. Vertinant bendra vaizda, mes sutareme tikrai gerai, bet budavo ir karstu konfliktu. Tada pradejau analizuoti, kas konfliktus isaukdavo. Suradau priezastis ir didele dalimi kalte buvo ne manyje, daugeliu atveju ir manyje. Ir normalu, kaip ir visi sako cia diskutuojantys, jei santykius kuria du, vieno kalto tikrai nera! Ka noreciau pasakyti, kad zmones isskiria ne nesutarimai, o pajautimas, kad tai ne tavo arba abejones tuo. Nes kaip sakoma, jei tavo, gi gris Nuosirdus patarimas - kiek imanoma nurimti, isiklausyti i save, o ne i ji, i savo vidini balsa, savo poreikius ir paleisti si zmogu (is tikruju paleisti!!!). Juk abi puses jaustu, kad yra viens kitam skirti, net ir esant konfliktams, problemoms, netobulumams! O jei tikrai jusu, sugris kad ir po 10metu (tik speju, kad iki to laiko jus tikrai pamatysite sios istorijos kita puse )

Aš pati galiu į tai atsakyti. Meilė, kurią patyriau iš nuo manęs galiausiai pabėgusio žmogaus, ir buvo ta tikra, stipri , gili meilė. Kodėl?
O todėl, kad grynoje, tyroje meilėje tu nuoširdžiai linki savo žmogui gero, trokšti, kad jam sektųsi eiti savo keliu, siekti savų tikslų, tu palaikai jį, nuoširdžiai džiaugiesi turimu ryšiu, ir pats dar augi šalia, ir tą žmogų augini. Ta ir laisvė ir didžiulė laimė būti kito žmogaus priklausomybėje.
Ir visa tai aš patyriau, būtent tai, bet daviau liguistą atsaką. Kaip kažkas sakė, uždusinau viską, nes iškreiptą savęs ir pasaulio vaizdą turėjau. Kaip pasikloji, taip ir išmiegi, o kai susivoki, per vėlu.
Dėl to aš ir jaučiuosi taip, tartum tai, ko žmogus gali laukti gyvenime, man jau buvo paduota, nepriėmiau dievo malonės - tai db tenka pasekmes turėt.

Žinoma, iš kitos pusės tai pamoka, patirtis ir pan.
Bet vis tiek šūdina savijauta.
Nes kaip kažkas sakė: pavargo žmogus, sutiko stabilios psichikos asmenį ir jam jau nebereikia mano pavėluotų praregėjimų.

Kaip cia dabar parasius.

Na buna, jog poroje vienam is poros paprasciausiai isbelsta jausmai, gal ir ne isblesta, bet prislopsta. Tuomet laiko klausimas kol atsiranda is salies trecias ir pazadina tuos jausmus. Ir tuomet tas zmogus pradeda metytis tarp pareigos, kaltes jausmo pries ta kuris ji myli. Cia mintys apie dora zmogu, ne cinika. Cininkui vienodai rodo kito jausmai, nes jausmai nera jam vertybe, jam svarbu tik jis brangutis, jo pojuciai, tad gali siulyti susitikineti vien del savo naudos, mat ji tenkina darbas su jumis, o jusu jausmai jam ne motais.

Taigi, kitas variantas, kaip jau minejo Publicum47, vyrukas, kad kaip nors ispirktu kalte pries jus, sutinka su jumis susitikineti, nenori jus drastiskai, be vilties atstumti, nors istiesu jis nenoretu su jumis susitikineti. Taip tesdamas jusu agonija.

Galimas ir dar kitas variantas. Ar atkreipet demesi, kad vaikai buna ziaurus, ir tas ziaurumas nera piktybinis, tiesiog is kvailumo ir gyvenimo nezinojimo. Nes jie iki galo nesuvokia ka daro.
Nei vienas zmogus negali iki galo isijausti i jusu emocijas, isgyvenimus, mes visi jusu situacija, ar pacios jauciama skausma, matuojame ant saves, savo patirtimi.
Todel galima tokia versija, jog vyriskis niekada nebuvo patyres panasius i jusu jausmus, jam tai yra protu nesuvokiama. Jis situacija gali vertinti zymiai "lengviau", taip kaip jaucia meile jis.
Meiles jausmas is esmes yra individualus t.y. musu asmeninis jausmas. Mes negalime kita asmeni priversti, ipareigoti mus myleti myledami ji. Jei zmonems ir pasiseke, jie abu myli, bet ju meile niekada nebus vienoda, nes jie skirtingi, kiekvienas meiles jausma, jausmo israiska, jo simptomus, jaucia, suvokia skirtingai.

Tai va tik tuo kolkas ir galiu pasiremti.
Tiesa, kad db apie save reiktų galvot, o ne "kas ir kaip ten jam", bet aš kolkas iš to "kas ir kaip ten jam" dar neišlipau ir išvis priėjau išvadą, kad pati jo vietoj būčiau turbūt supasavusi (tik nesimesčiau į šoną taip staiga, net jei jausmai priblėsę būtų); o jei jausmai dar būtų gyvi - apkabinčiau ir tarčiau "gerai, myliu tave ir būkim kartu, bet juk supranti, kad tokioj nesveikoj būklėj nei aš nei tu likti negalime, taip kaip buvo nebegali būti" ir pan.
Bet čia matyt tik filmų scenarijai. Vyrai išvis tokių tiradų nedėsto. Beje, jis kažką panašaus matyt ir sakė, tik savuoju būdu, bet aš mat nemokėjau išgirst.

Visiskai suprantu apie ka jus, as asmeniskai perejau per visas sias formas! absoliuciai visas. Ir jas perejus isvada tokia - as esu dekinga Dievui uz tas skyrybas, nes tik taip galejo issigryninti tiesa, kuria as dabar visiskai neabejoju. Jusu atveju, jei tai is tikruju buvo tikra meile tarp jusu, galbut jums sios skyrybos laiptelis i brandesni santyki (jums abiems, ne jums vienai)?! Jeigu tai nera tas "laiptelis", vadinas, tai ir nebuvo ta tikroji meile Juk tikra meile atlaiko bet kokius isbandymus

Taip viskas tikrai panašu į tam tikrą kaltę ("jaučiuos susimovęs, noriu kad mažiau nuoskaudų liktų") plius visišką nesigaudymą, kaip kitas jaučias. Ką tikrai galiu garantuot, kad nesiūlytų matytis pats to nenorėdamas, tai yra faktas. Kokie ten tikslūs jo motyvai nežinau, manau jam pačiam kažkaip gal ramiau pamatyt, kad su manim tvarkoj viskas, neguliu psichuškėj, kad galim senom bendrom veiklom užsiimt ir pan. Pakalbėt apie šį tą, juk buvom lb artimi (tai ir būtų neįpareigojantis plyšys). Tad gaunasi padorumas (jaučiama kaltė) + cinizmas iš nežinojimo ("o ar blogai, kad viltį turėsi?").
Jei atsisakyčiau, tai tragedijos jam irgi nebūtų. Jis jau per šviesmečius nutolęs. Paliko teisę pačiai apsispręst, bus man per sunku ar nebus.

Tai va pati sau ir atsakiau. Bet pati tokioj padėty - kažką naujo pradėdama - su man dar neabejingu -ex bent tam tikrą laiko tarpą kontaktų nepalaikyčiau ir vengčiau to.

Na toks požiūris (tikėjimas, įsitikinimas) skyrybų atveju matyt geriausiai gydo. Tačiau čia filosofinis klausimas. Kas čia tada pasakys, pagal kokius kosminius dėsnius viskas vyksta. Vieni sako: kiek žmonių, tiek ir galimybių. Gal man dabar nusivylimo sindromas, bet ar nėra taip, kad tikra meilė - tai abipusis sugebėjimas mylėti. Gal yra tik potencialios tikrosios meilės, ir velnias žino kiek tų galimybių mylėti tau gyvenime iškris ir pgl kokius atsitiktinumo ar dėsningumo principus..