QUOTE(burbanti @ 2012 09 12, 10:03)
Kodel, jei myli, nepaleidi?
Mylintis zmogus palinkes laimes tam, kuri myli. O tu nelinki laimes. Tu nori prisitempti ji vel prie saves ir padaryti nelaimingu .
man atrodo, kad taip nėra, arba aš apgaudinėju save
kai mes šitoj b temoj kalbėjome apie tai, kad meilė yra laisva, linkinti gero, nesurakinanti žmogaus (ypač Gluosnio mintys paveikė), aš labai susimąsčiau apie savo meilę jam ir supratau, kad ji ne visada buvo laisva - kartais taip, kartais ne. cia susidėjo pluoštas tų mano nesamonių - tarkim jis kažką gražaus, prasmingo nuveikia, tai aš nesidžiaugiu juo, o pradedu save menkint (lyg čia varžybos būtų), būdavo kad susigriebdavau ir pasakydavau sau: "Stop! juk tai baisu, nesveika, iškreipta, negalima taip" - ir tada numetu jam kokią nors fantastišką idėją, ką galima dar didesnio nuveikt su jo tais pasiekimais. Lyg stengdavau kompensuot tą mano padarytą negatyvą. Paskui ir vėl suklumpu. Kažkokia blogio ir gėrio kova visąlaik manyje vyko.. (su tuo savim nepasitenkinimu ir t.t.) nežinau nežinau..
Ir nebandau jo prie savęs pritempt.
Per paskutinius mūsų susitikimus nėjo iš manęs jokių "tu turi likt su manim, nes man to reikia", "o tai kaip čia yra, kad taip mylėjai, ir BAC nebemyli, gi kitos tokios nerasi".
Aš tiesiog jam pasakiau, kad man labai gaila dėl to, kas iš manęs buvo negero, kad jei gyventume tuos 3 metus iš naujo, aš jau mokėčiau džiaugtis ir branginti savo ir jo laimę, nesvarbu kaip ir dėl kokių priežasčių paskui viskas baigtųs, tiesiog iš mano pusės galėjo nebūt tų nesamonių..
Kad nenoriu, jog tie šūdai liktų jo atmintyje. Pasakiau, kad jis man labai daug gero davė, kad jis fantastiškas žmogus, kad esu dėkinga už viską ir kad myliu ir todėl man labai sunku viską nukirsti, todėl man per sunku matytis su juo.
Nežinau, ar čia bandymas pritemt, ar kas..
Ir tuo labiau jo nelaimingu padaryt nenoriu! aš jį norėčiau laimingiausiu žmogum pasauly padaryt! O kadangi jo laimei manęs nebereikia, tai ir PALEIDŽIU.
Ir kai aš supratau, kad paleidimo nebus, jei mes dar matysimės (aš tuomet niekaip neišsivaduočiau nuo tuščios vilties), aš savyje pasakiau, kad negalima mum matytis, kol aš jaučiu tai, ką jaučiu.
Ir man neužteko to tik sau pasakyti, aš paėmiau ir parašiau jam žinutę (gal aš tikrai priklausoma nuo jo, nes būtinai man reikėjo jam tai parašyti, tarsi užtvirtinti). Ir parašiau kad:
nereik susimatymų, kad jie neišlaisvins. O paleist reiškia duot žmogui laisvę. o kokia čia laisvė, jei aš būsiu nelaisva viltimi ar pan. tai belieka džiaugtis kad daug gero patyrėm (ir TIKRAI patyrėm), ir išsilaisvint - man nuo vilties, jam nuo prieraišumo (? ar ne nuo prieraišumo, nžn). Ir ta proga nusiunčiau jam savo kompoziciją, kurią gyvai jam atlikau kai buvom susitikę ir jis tada pravirko..
Va taip buvo.
Papildyta:
QUOTE(Aimeja @ 2012 09 12, 10:29)
Mano nuomone, šita istorija nėra niekuo išskirtinė. Moteriškė suprato, kad ėdė savo draugą, tik tada kai tam trūko kantrybė, tik tada praregėjo. O jei tas būtų nemetęs, tai būtų net nesusimąsčiusi kokį gerą vyrą turi, kokių kaip ji sako vidinių šūdų pilna. Bet kuriuo atvėju santykiai veda į niekur. Ir juokingai skamba, kad suprato tik tada kai metė, manau suprato ir iki tol ką darė blogai, bet vis galvojo, kad gali sau leisti taip elgtis su mylimu žmogum, kad niekas nesikeis, ir tas žmogus kęs jos tokį elgesį.
Taip