QUOTE(Žvėriukė @ 2012 12 04, 20:16)
Maniskiui gal ir padetu mano sedejimas salia, bet.....antroj dalyje Kriiste labai gerai surasei, kad "Ar jis ismoks pasirupint savimi?". Tai va del sito, as su savo vaiku turbut niekada nesedesiu. Nes tas prisirisimas gali likt visam gyvenymui, ypatingai tokiems vaikams kaip musiskiai. Jau dabar maniskis is visu labiausiai klauso tik manes, tik su manimi uzduotis atlieka geriausiai ir girdi tik mane...su amzium sitas reikalas gali tik progresuot, kas jau ir dabar matyti is mano vaiko. Todel ABA man siulo trauktis nuo vaiko kuo toliau, o visas savo "pareigas mokinti" perduoti teciui, seneliams, kai brolis paaugs, ir broliui....ir visiems kitiems kam tik imanoma, nes vaikas turi ismokt isgirst visus, o ne tik mama
jo, musu situacija analogiska - mums buvo prievarta siulomas darzelis - kai merginai sukakojo 3 - nes jai reikejo socializuotis, ismokt kazkaip isgyvent, kai mamos ner salia. Bet jei tas salia bunantis zmogus (jokiais budais ne mama) sugebetu funkcijas padalint taip - kad vaikas nesijaustu nuolat globojamas, bet reikalui esant - jam paaiskinama kas dedasi aplink, kaip i tai reikia reaguot - kodel ne? bet ar tai realiai imanoma?

Kitas klausimas - kai vaikas hyperaktyvus, ar turi kitu problemu, su kuriomis susidorot vienai mokytojai paprasciausiai ne pagal jegas - juk demesio reikalauja likusi klases ar grupes dalis... Tada manyciau butinas padejejas

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."