Auklėjimas be bausmių, pozityvus auklėjimas.

Nepasakyciau, kad labai pasikeite, kaip tik mazoji puikiai moka zaist viena. Vaikai visko gauna po lygiai, netgi didzioji gauna daugiau pvz. naujus drabuzius, o mazoji daugiausia kas lieka, su didziaja lankom sokiu bureli, darom ivairias uzduoteles, gal, kad ji taip moka issireikalaut demesio:hm

Mus šiandien irgi ištiko dilema... Ryte niekaip nenorėjo eiti į darželį. Mums dar tik pati pradžia, ketvirta diena kaip vedu. Pirmą dieną paliekant kažkiek paverkė, bet tik išėjus greit nustojo verkti ir pasiimant viskas buvo ok. Antrą dieną neverkė, trečią dieną pasiimant radau apsiverkusį. O šįryt niekaip negalėjau įkalbinti rengtis ir eiti. Kalbėjau kaip tik galėjau, jau nebežinojau, ką dar daryti ar sakyti. Per prievartą jis nesiduoda apsirengti, per prievartą jėga neištysi... Žodžiai nepadeda, tai ką tada? Šįkart išgelbėjo tėtis.. nieko naujo nepasakė, bet pakalbėjo lygiai taip pat, kaip aš, ir po kelių minučių vaikas jau sutiko eiti.
Ok, giliai viduje jaučiu, kad priežastis ta, jog MAN nepatika jo auklėtojos. Bet aš stengiuosi prie vaiko apie tai nekalbėti. Jis, matyt, vis tiek tai jaučia. O gal paprasčiausiai tikrina ribas ir tiek? bet ok, tikrina tai tikrina, o realiai ką daryt? Aš galiausiai apsiblioviau, jis "laimėjo". Jaučiuosi bjauriai.

Negaliu atsakyt. Tiesiog pastebėjom, kad jis ir vienas pažaidžia, ir vienas filmuką pažiūri (anksčiau turėdavom kartu žiūrėt ir kalbėtis apie jį). Namuose užmiega tik laikydamas mano ranką. Į darželį nori, kad aš vesčiau.

Nelaikau to problema, tik nepatogumu.
Papildyta:

Radot apsiverkusį ar pradėjo verkti vos jus pamatęs? Pirmu atveju gali būti, kad kažkas atsitiko arba liūdėjo, kad kitus vaikus pasiima, o jo ne. Antru atveju "pratrūko" emocijos: laukė laukė ir pagaliau atėjo jo pasiimt.

Radau apsiverkusį. Visi sėdėjo ratuku aplink auklėtoją, jį skaitė knygą. Maniškio nesimatė, jį užstojo lentyną. Kiti vaikai mane pamatė ir jam pasakė, kad atėjau, tada jis atlėkė pas mane.. ir pamačiau tada, kad visas net užtinęs nuo verkimo, veidas dėmėm.. negalėjo net normaliai pasakyti nieko, kūkčiojo.. Auklėtoja sakė, kad tiesiog pasiilgo mamos. mat kitas berniukas virkčiojo visą dieną mamos ilgėdamasis, tai maniškis irgi į kompaniją prisijungė. O kaip ten iš tikrųjų buvo, tai kas žino..
O pasiimu aš jį viena pirmųjų, dauguma vaikų ten būna pilną dieną, o maniškis tik iki pietų.

Taiva, kai rasiau anksciau apie savo vaika, kuris "gyvenime neprapuls" , tai pas mus tokios situacijos kasdien ir istisai. Amzina kova. Jam iskyla problemu ten, kur net nepagalvotum, kad gali iskilt kartais gali galva siena dauzyt -jokie ikalbinejimai, jokie man zinomi budai neveikia jo , kad nusileistu ir padarytu kaip reikia. I darzeli taip pat pradejom eiti siais metais. Rytais nenori eit, bet as rengiu per prievarta, kad ir kaip tai sunku butu daryti ir nunesu rekianti. Nezinau ka kitaip daryt. Atiduodu aukletojom, ir uz minutes nusiramina, eina zaisti. As pati ta matau, nes darzelio langai priesais mano langus tikiuosi pripras.
O siaip kasdienybeje kova ir kova su juo, kiek jis visokiu uzsispyrimu prisigalvoja lygioj vietoj, tai galeciau pasakot visa diena....

tai visai normali vaiko reakcija adaptuojantis prie darzelio Jam paprasciausiai sunku su jumis issiskirti, jus jam artimesne nei tetis, todel ir kelia jums scenas. Jis zino kad i tai jautriai reaguojat - o kadangi esat jam "bjauri, su juo blogai elgiates" nes va isduodat ir paliekat - juk su jumis galbut butu smagiau - tai ir kersija Tetis - autoritetas ko gero, jei pasake - sventa, reikia vykdyti, jo taip lengvai nesugraudinsi kaip mamos Vaikai geri psichologai ir puikiai zino su kuo ir kaip reikia ar galima elgtis

Šiaip mums paprastai pavyksta susitarti pakalbėjus.. Nėra jis toks jau kovingas, dažniausiai gražiai draugaujame. Už tai dabar toks šokas man, kad niekaip negalėjau susitarti.. Šaip aš šeimoj esu ta "griežtoji".. tėtis atlieka labiau epizodinius veidmenis

nu musiskis karys tai vienodai su visais elgiasi, ar tai mama, ar tetis ar senelis, ar koks siaip zmogus...

jusu situacijos ir nekomentavau - tai skirtingi atvejai

Komentavau ten, bet pakomentuosiu ir čia. Daugiau pasidomėjus vaikų adaptacijos darže ypatumais, gal nebūtų "šoko, kad negalėjot susitart", nes žinotum, kad ir negalėsi susitart, kad reikės būti viršesnei ir praktiškai vaiką priverst eit... ne, nu būna kokie 10 proc. atvejų, kai vaikas pats eina noriai, iš jų dar paskui išsiskiria atvejai, kai eina noriai kokias dvi savaites, o priešintis pradeda paskui, yra ir tokių, kur išvis nesipriešina, ir tai net nereiškia nieko GERO , kaip keistai beskambėtų...

Linkiu išeit iš šoko ir susitaikyt su tuo, kad teks priimt poziciją "mama žino geriau", ir jos laikytis tvirtai. Ir - "pamėgt" auklėtojas. Bent jau suvaizduot.

Kai saviškę į disc testą vedžiau, mano visas organizmas visiems tiems testams priešinosi kaip velniai žino kas, dar kai pamačiau, kaip psichologė mano vaiką už rankos tysia prievarta lėlę pakelt, kad užsiutau ant jos, šakės... nu ir ką, kai ėjom trečią kartą, mano vaikas praklykė visą užsiėmimą kaip gaisrinės sirena. Nes jautė - mamai visa tai nepatinka. Tada pagalvojau, nu po galais, vis tiek reik jį pabaigt, tą testą, logopedei reikalingas. Vat "pamilsiu" aš tą psichologę. Visą savaitę save farširavau tomis mintimis, kad gera ta psichologė, gera, vaikui vis kažką užsimindavau - ir ką, tą kitą užsiėmimą mano vaikas su psichologe buvo geriausios draugės, ir puikiai sutariau. Tai aš tos psichologės nepamilau iš tiesų, bet apsimečiau pati prieš save - ir viskas baigėsi gerai, naudingai pačiam vaikui...

tai ir su daržu - jei daržas veikia, ne suspenduotas, vadinasi, bent kažkokių sugebėjimų auklėtoja su vaikais elgtis turi o kad ne taip elgiasi, kaip mamai norėtųsi - tai nieko gi. mama gi niekur nedingsta iš vaiko gyvenimo, ji ir toliau galės jam kurti jaukius namus. o kad už namų ribų yra visaip ir visoks pasaulis - manau, kuo mažesnis vaikas sužino, tuo jam lengviau ateityje... nes mažiukai labai lankstūs ant adaptacijos, kuo vyresnis esi, tuo sunkiau.

Na..visgi gal ne taip pasakiau.. šokas ne būtent dėl to, kad nėjo susitart, bet labiau dėl to, kad laikas spaudė ir reikėjo jau išeiti, o man - nulis idėjų ką daryt. Kad nenori eit, kad paliekamas verkia, tai, žinoma, nieko keisto. Nors, turint omeny jo nusiteikimą ir didelį norą ten eiti, nesitikėjau, kad šitaip dings jo entuziazmas, bet stebėtis tikrai nesistebiu. Tik va kaip jį iš namų išvilioti šįryt visai negalėjau sugalvoti. Jis neis, ir viskas.

aš išviliodavau tokiu durnu dalyku kaip "važiuosim troleibusu į darželį", draugė - visada išvesdavo 15 minučių anksčiau ir tas 15 minučių su vaiku praleisdavo žaidimų aikštelėj - supdavosi ir pan...

nu kažkokio tokio ritualo reik, net jei ir nesispyrios eit - jei mėgsta saldainius - saldainį duot prie darželio vartų.

kažką, kad maloniai asocijuotus su daržu. ir sėkmės
Papildyta:
jei ką, tai dabar užtikrintas būdas pažadinti mano pelėdą - riksmu "eisim į darželį" - iškart akys plačios...
pernai dar reikėdavo pasakyt - eisim į darželį - miega... pas drauges eisim - akys plačios ir linksmos.