
Pauze.
Pajutau, kaip verdantis kraujas apipylė smegenis, po to jau ir visas likusias kūno dalis.
Taip, žinau, kad sustorėjau, ir jau seniai ketinau ko nors imtis. Vis rytoj, nuo pirmadienio, kitą mėnesį.... Dabar supratau, kad laikas atejo. Ir laikas: DABAR.
Tie brolienės ištarti žodžiai, ir ta nuostaba jos veide, lyg pažadino mane iš sąstingio būsenos, ir štai po valandos aš jau buvau užsirašiusi į sporto klubą.
Buvau tokia pikta ant pačios savęs, kad nebuvo jokių minčių apie tai, kokią lengvesnę dietą išsirinkti. Suvokiau tik tiek: neturėjau valios, dabar kankinsiu savo kūną. Papuoliau i paprastą, vietinės reikšmės sporto klubelį, susiradau trenerį (be galo jam dėkinga iki šiol), pasisakiau savo bėdą ir paprašiau sudaryti asmeninį sportavimo režimą. Treneris, tą režimą sudarinėdamas, matyt mano kūno irgi negailėjo. Sunku buvo, oi sunku. Kai jau atrodydavo, kad nebegaliu ir pratimus pradėdavau daryti atsainiai, staiga treneris išnirdavo prieš akis ir už bausmę priversdavo dvigubą tų pratimų kiekį atlikti. Išeidavau iš sporto salės, atsistodavau po dušu ir stebėdavau, kaip iš nuovargio kojos dreba. Ir gerai, galvojau, tegul dreba. Rytoj vėl drebės. Poryt irgi... Sportavau 6 dienas per savaitę. Svoris nekrito (normalu, lašiniai į raumenis traukėsi).
Praejo 2 savaitės. Tik dvi prakaito savaitės, ir aš stovėjau prieš veidrodį kaip gulbė prieš gulbiną. Ne tik daug plonesnė, bet ir stangresniu kūnu, ryškiom linijom, žvali, energinga ir... su nekantrumu laukianti į svečius beužsukančios brolienės.