Kažkaip netyčia užsukau į šią temą (šiek tiek prisiminimai atvedė), tai paskaičiau, ir pagalvojau, kad gal reikia savo istoriją papasakoti, gal kam vilties įpūs....
Daugmaž prieš 8 metus šiuo metu pradėjom ir mes planuoti vaikutį. Nenorėjo jis kažkaip greitai ateiti, taigi po pusės metų pradėjau daryti tyrimus (dėl viso pikto), na ir tą mėnesį sužinojau, kad laukiuosi. Džiaugsmo begalė, tik deja, 9 sav. sužinojau, kad nesivysto nėštumas. Padarė abraziją. Beje, turiu irgi pastebėti, kad sistema kažkokia nevykusi, kadangi į vieną palatą suguldė ir mane, ir savo noru atėjusias moteris (abortui). Pasitarėm su gydytoja, kad reikia atsistatyti, palaukti 3 ciklus ir vėl planuoti. Taip ir padarėm. Šįkart vaikutis užkibo iš antro mėnesio. Džiaugsmas maišėsi su baime. Nejaučiau aš kažkokių ypatingų nėštumo požymių, tik kad krūtinė jautresnė buvo. Kažkokia vidinė nuojauta buvo, kad vėl kažkas negerai. Pasitvirtino - vėl nesivystantis. Padarė abraziją prieš pat Kalėdas. Buvo pačios liūdniausios Kalėdos gyvenime. Nieko nebesinorėjo gyvenime. Bet kažkaip po Naujų metų atsigavau. Sausio pabaigoj sulaukiau pirmų mmm po abrazijos. Gydytoja dabar patarė pusmetį nieko neplanuoti (nors kažkur viduj taip nesinorėjo laukti, kažkaip tikėjau, kad galėčiau pastoti dabar ir viskas būtų gerai), o per tą laiką pasidaryti įmanomus tyrimus. Patarė padaryti tyrimą dėl kraujo krešėjimo, nes tai būna dažnai nesivystymo priežastis. Pasidariau, tyrimas buvo ant ribos, taigi pasitarėm, kad kitą kartą reikės vartoti aspiriną skystinti kraujui. Na o ta mintis neapleido, kad galiu pastoti dabar (turėjau vieną pavyzdį, kuriuo tiesiog tikėjau), bet baimė darė savo. Bet antro ciklo pabaigoje, buvo 30 c.d. pradėjo mausti pilvą, kaip prieš mmm, na ir šiek tiek nesusišnekėję su MB, pažaidėm iki galo. Aš aišku MB aprėkiau, ką tu čia padarei

Jis, aišku didelėm akim, taigi sakei, kad jau mmm ateina. Na, ir žodžiu, mums to pakako, to vienintelio karto. Aš po savaitės pradėjau jausti krūtinę, pradėjau įtarinėti, kad užkibom. Nuvariau iš kart pas gydytoją, pasakiau savo įtarimus, ji aišku pasakė, kad dar nieko nemato ir liepė šiek tiek palaukti, bent kol testas parodyts

O tada liepė gerti aspiriną. Aš dar išvažiavau į komandiruotę, teko ir lagaminą patampyti, šiek tiek tepliojo, nusipirkau ir paketų, bet neprireikė, grįžus, testas jau buvo teigiamas. Emocijas labai sunku ir aprašyti, praėjo jau nemažai laiko, bet kažkaip tikėjau, kad dabar turi būti gerai. Aišku, saugojau save, ir galų gale laikiau rankose išvajotąją dukrytę. O po pusantrų metų gimė ir sūnelis, kuriam irgi užteko vieno vienintelio karto. Mums matyt, taip buvo skirta. Bet va vidinė nuojauta neapgavo. Abu mūsų vaikučiai pradėti gyvydojų nepatariamu laikotarpiu. Mūsų atveju protas pasidavė nuojautai ir dabar be galo džiaugiuosi. Taip kad, darykite, taip kaip jaučiate.
Linkiu visoms sėkmės. Galiu pasakyti, kad iš tuometinio panašaus skyrelio visos jau turi po 1-3 vaikučius. Taip, kad ateis laikas, kai tikrai laikysite ant rankų mažylius, nuoširdžiai to linkiu ir tuo tikiu.