Na ką, o aš padėjau ruošti slides tepimui į darbą...

Ieskausi intensyviai darbuko, net jei visą algą teks palikti auklei - eisiu

tai va visai nebeturiu laiko, užbėgu, akį užmetu kaip jūs čia gyvenat ir toliau į trasą

Bet šiandien va jau taip rimčiau prisėdau - sakau reikia prisiduot, kad dar gyva... oi kokia gyva

Bet kokios paskutinės dienos pas mane...

Su uošviais gerai pasiginčyt teko... Aplinkui visokių nuomonių susilaukiau dėl to didžiulio noro dirbti... Vyro tėvai visai manęs nesupranta - jų nuomone jei jau turi kitokį vaiką, tai vsio - darbus užrauki ir sėdi namie apsikabinus, mokai, lavini.... Žinau, kad svarbu rūpintis ir lavinti vaiką, bet šitai leisiu daryti specialistams, o aš pasiliksiu tiesiog mama

Kiekviena renkasi sau tinkamiausią gyvenimo modelį, bet aš matyt iš tokio jau molio drėbta - negaliu namie ir nenoriu

Laukiu nesulaukiu kol jauneli i darziuka paleisiu ir i darbąąąąąąąą

Nežinau... Aš nesu logopedė, kineziterapeutė, ergoterapeutė ar dar kokia -eutė, kurios reikia mano žiogui... Aš tik mama... Stengiuosi dėl jo, visada stengsiuosi, bet nelipsiu per save

Nes aš vis tik noriu būti ir kažkokios srities specialistė, ir pasitempusi, pasidažiusi ir susitvarkiusi žmona, gera ir dėmesinga draugė... O tam, kad gyventi ne tik su negalia, negalioj, šalia negalios - egoizmas būtinas

Todėl va ir nutariau - dzin kas ką galvoja - mano daržas, mano ir pupos