Nujunkymo patirtys

PSO rekomenduoja maitinti iki 2 ir ilgiau metų, iki kol pats atsisako (ar abipusiu SUTARIMU) gal būt mamai įmanoma rasti būdų kaip pailsėti, mažiau buities darbų turėti ir t.t. Žindymas- nera nuovargio priežastis.

Įprastai vaikai atsisako sulaukus 3-4metų (+ individualu)
Metukų vaikas- dar mažas, ir jam REIKIA mp.
Jei planuojat apie nujunkymą (negalvojant apie VAIKĄ ir JO poreikius, pasicholiginę vaiko sveikatą ir t.t.) bent jau taikykit kuo švelnesnius metodus (nes visos patirtys- ir pozityvios ir negatyvios gula į vaiko pasamonę, ko vėliau, joks psichoanalitikas neišgramdys... deja), ir pasirinkit planuotą arba palaipsninį nujunkymą.

Apie nujunkymą:
Lietuvoje labiausiaia paplitęs nujunkymo būdas yra staigus žindymo nutraukimas. Dažnai mamai išeinant iš namų kelioms dienoms. Tačiau toks būdas yra skausmingas vaikui ir mamai. Vaikas netenka ne tik pieno, bet ir mamos artumo. Mamą staigus nujunkymas verčia susiumąstyti kaip sustabdyti pieno gamybą, o staigus hormonų pusiausvyros pasikeitimas gali sukelti depresiją.

Palaipsninis nujunkymas
Leidžia mamai pakeisti žindymą kitais meilės pasireiškimo būdais, o staiga nustojus žindyti, vaikui gali atrodyti, kad mama nustojo jį mylėti.
geriausia yra sulaukti netūralaus krūties atsisakymo, tačiau jeigu nusprendžiama nujunkyti nesulaukus to amžiaus, arba mamai žindymas kelia diskomfortą, galima galvoti apie dalinį nujjunkymą, kai mama sumažina žindymų skaičių pakeisdama juos kitu maistu, kai vaikas yra jau virš metų. Arba sutrumpindama žindymų trukmę. O kitu laiku pasiūlo kito maisto ar kitos veiklos vietoje žindymo. Galima laikytis taktikos "nesiūlau, bet ir neatsakau krūties" , pakeisti dienos rėžimą, daugiau įtraukti tėtį ar giminaičius į vaiko priežiūrą, pasiūlyti užkandžių šiek tiek prieš įprastą žindymo laiką, nukreipti dėmesį, atidėti, trumpinti žindymo laiką ir derėtis.

Planuotas nujunkymas
Kai mama nusprendžia, kad jau laikas pradėti nujunkyti nors vaikas dar nerodo požymių, kad jis tam pasiruošęs. Tokiu atveju mama mažina po vieną žindymą kas 3-4 dienas. Kai kurie požymiai gali rodyti, kad vaikui nujunkymas yra per greitas ir mama gali į tai atsižvelgti. Jei vaikas ima mikčioti, dažnai prabudinėti naktimis, jei dieną daugiau limpa prie suaugusio, jei atsiranda naujas daiktas- prisirišimo objektas- žaislas, antklodė ar pan. paaštrėjusi ar atsiradusi išsiskyrimo baimė, kandžiojimasis, jei jo nebuvo anksčiau. Taip pat tokios fiziologinės problemos, kaip vidurių kietėjimas ar pilvo skausmai gali rodyti, kad vaikui yra per sunku atsisakyti krūties. Mama pagal galimybes turėtų sulėtinti nujunkymo procesą.

Išmintingų pasirinkimų

Va va man tas palaipsninis ir atrodo pats normaliausias, juo labiau kad ir sekasi labai gerai, tarsi susitarimas su mažiuke. Linkiu visoms mamoms tokios sklandžios patirties

Nors labai bijojau, kaip seksis atjunkyti mažylę, bet pavyko puikiai Paklausykit:
Iš pradžių nuėmiau dienos maitinimą(gaudavo tik prabudusi ryte, vakare prieš miegą ir kiek norėdavo-naktį). Po 2 sav. nuėmiau rytinį žindymą, dar po savaitės- vakarinį, dar po savaitės vieną naktinį ir po 2 savaičių visiai sėkmingai "atsijungėm" Kaip matot, jei nėra skubos, be jokio streso galima nutraukt maitinimą ir nereikia niekur išvažiuoti ar kam nors palikti savo mažiuko. Taigi per 1,5 mėn. be jokių stresų-rezultatas. Savo motinišką pareigą tęsiau iki dukrytei suejo 16 mėn. Beje, gal svarbu paminėti, kad vietoj MP naktimis nesiūliau dukrytei jokio gėrimo mainais, todėl nutraukus maitinimą išmiega visą naktį

Štai tokia ta mano patirtis

Sėkmės visoms maitinančioms ir jau apsisprendusioms tai nutraukti

Aš savo sūnelio dar nenujunkiau, niekada neplanavau to daryti, man atrodo, pats natūraliausias dalykas yra sulaukti, kol vaikas pats atsisakys. Bet jei žindymas mamai ima kelti nemalonius pojūčius, tai irgi nėra gerai. Laukiuosi antro vaikelio, todėl speneliai pasidarė jautrūs ir dažnas sūnelio prašinėjimas pienelio mane irgi pradėjo erzinti... Iš pradžių labai išgyvenau dėl tokių savo jausmų, nes man visada atrodė, kad žindymas turi kelti tik pačius gražiausius, švelniausius ir maloniausius jausmus, todėl tas viduj kylantis susierzinimas labai trikdė. Bet kuo aš labiau nervinausi, tuo daugiau vaikas prašė pienuko... Ir tai juk normalu. Visų pirma man reikėjo nusiraminti pačiai, suvokti, kad tas susierzinimas nieko nepakeis. O tada gana greitai supratau, kad tie dažni prašinėjimai jau yra nebe poreikis, o įprotis (sūneliui buvo apie 1 m. ir 10 mėn.). Ir iš dalies pati buvau dėl to kalta, nes "naudodavausi" žindymu, kai man reikėdavo kelių minučių ramybės Su kitu vaikeliu tokios klaidos nedarysiu ir, kai vaikučiui sueis metukai, vadovausiuosi taisykle - nesiūlyti, bet ir neatsisakyti. Ir dar nereikia pamiršti, kad dažnas pienuko prašymas gali būti ne kas kita, kaip dėmesio prašymas. Reiktų gerai pergalvoti, ar tikrai pakankamai laiko skiriame savo vaikui ir ar tas laikas leidžiamas kokybiškai ir nuoširdžiai.

Tai va, kai nurimau viduj, vieną dieną tiesiog pasakiau sūneliui: "pienukas bus prieš miegelį". Vaikas kiek pazirzė, bet neverkė ir greit nuėjo toliau žaisti. Ilgainiui užtekdavo pasakyti, kad bus prieš miegelį ir sūnelis ramiausiai nueidavo ir labai greitai išvis nustojo prašyti dieną. Tiesa, jei tas mano sakinys būtų susilaukęs ašarų, tikrai nebūčiau virkdžiusi vaiko. Tai būtų reiškę vieną - vaikas dar nepasiruošęs arba aš viduj vis dar jaučiu įtampą.

Naktinių maitinimų pas mus ir taip buvo nedaug, dažniausiai tik vienas - paryčiais. Bet pasibaigus dieniniams maitinimams, pabandžiau naktį, mažyliui pradėjus spurdėti, nueiti į tualetą arba pasitraukti į lovos galą. Nebuvo nei vienos ašarėlės. Kiek pasimuistęs sūnelis vėl įmigdavo. Vadinasi, tas parytinis pienukas irgi jau buvo tapęs tik įpročiu.

Taigi, dabar yra likęs pienukas prieš dienos miegelį ir prieš nakties miegą, bet prieš naktį žinda labai trumpai, paskui pats paprašo vandenuko ir užmiega prisiglaudęs prie manęs. Kažkaip savaime taip viskas susidėliojo ir aš tuo džiaugiuosi nes žinau, kad bent jau nakčiai sūnelis tikrai gali ir be pienuko nakčiai užmigti, o tai svarbu, nes greitu laiku teks pasipratint nakvoti pas senelius, kad, kai išvažiuosiu gimdyti, sūnelis jau būtų pratęs miegoti be tėvelių.

Tai va mano pagrindiniai pastebėjimai būtų tokie - kuo mama labiau norės nutraukti žindymą, kuo labiau nervinsis, tuo bus sunkiau tą padaryti. Ir to tikrai nepavyks padaryti sklandžiai, jei vaikas dėl vienokių ar kitokių priežasčių bus tam nepasiruošęs. Manau, geriausia yra suvokti, kad viskam savas laikas ir tada vaikutis gali atsisakyti pienuko pats daug anksčiau, nei mes įsivaizduojam

Sveikos Mamytės, galiu jau pasidžiaugti. Kad ir kiek maniau, kad bus sunku, bet nujunkymas praėjo gan sklandžiai . Pirmiausiai pabandžiau neduoti per pietų miegą, o kai visiškai neprašydavo ir užmigdavo per pietų miegą, pabandžiau neduoti ir vakare. Gal pora naktų paprašė "Papa", bet duodavau vandenuko ir kažkaip natūraliai daugiau nebeprašė. Vienintelis dalykas, ką daro prieš užmigdamas, tai nori laikyti spenelį... Va pradžioje leidau, kad tik atprastų nuo pienuko, o daba manau, kad kažkaip reikia atpratint nuo šio nusiraminimo būdo...

Jus rasot ir tiek dalyku panasiu atrandu mano vaikiukui 1.3 ir svajoju nebemaitinti, tik va vis nepasiryztu

Na,aš maitinau iki 2,2 m. Kai buvo 1,5 m buvo panaši istorija... Tai jei ji labai prisirišus prie Mamytės, gal dar per anxti galvoti apie nujunkymą... Na, arba po truputį po truputį bandyti mažinti dieną maitinimų skaičių. Juk jau turbūt valgo ir kitą maistą be mamytės pienuko. Sėkmės Jums!

Sveikutes,o as nusprendziau staigiai nutraukti zindyti savo 1m ir 3men suneli. Tiesiog viena ryta uzsiklijavau su pleistru (.)(.) ir pasakiau,kad mamai ''popa''. Diena vis prieidavo paziureti ar dar ''popa''. Taip diena praejo sklandziai Vakare asaros,uzmigo,ismiegojo visa nakti. Antra diena taip pat,tikrino ,bet viskas gerai.Tik man krutine pilnejo. Paskambinau gydytojai,rekomendavo vaistuku nusipirkti.Pradejau gerti vaistus,dejausi saldytus kopustu lapus. Vakare uzmigo ramus su vandenuku. 3 ir 4d patikrino po kelis kartus ar ''popa'' . Tesiau savo vaistukus ir nepamirsau kopustu lapu. 5d sunus netikrino nei karto ir krutines nebeskauda

Mano metinukas pries gera sav pats pradejo protestuoti pries MP tikrai norejau dar koki pusmeti bent pries miegeli ir rytais zindyti, bet nors ir siulau, kas pora val krutine, jis pradeda juoktis ir suka galva.. labai keista !! nes iki metuku jam papulis budavo sventas reikalas. kazin kodel taip atsitiko, atrodo dar toks mazuliukas, kad pats atsisakytu

Kai maitinau pirmąjį vaiką, tai nuo 3 mėnesių pienuko pradėjo trūkti ir tolygiai mažėjo (nes primaitinau mišiniu). Visiškai nustojau žindyti 9 mėnesių.
Antrąją maitinau sėkmingai. Nuo metų jau pradėjau galvoti apie nujunkymą. Su vyru pasitarėm ir nusprendėm, kad naktimis (00:00-6:00) nebeduosim pieno. Pirmas dvi naktis ištisai praverkė, o trečią naktį miegojo nesikeldama. Gal iš nuovargio Po to kartais dar pabusdavo, bet jau žinojo, kad pieno nebus, tai ir nebeprašydavo. Tik prisiglausdavo prie tėčio arba mamos ir vėl užmigdavo. Dieną žindydavau kaskart, kai paprašydavo. Be jokių apribojimų.
Kai dukrai buvo metai ir 3 mėnesiai, turėjau sveikatos problemų ir teko gerti vaistus, kurių negalima žindant. Taigi, galutinis atjunkymas taip ir įvyko. Keista, bet mažylė dėl to neįpatingai ir pyko. Paklausdavo ar duosiu pieno, pasakydavau, kad negaliu, apkabindavau, paliūdėdavom abi ir tuo baigėsi. Po poros savaičių jau ir nebeklausinėjo net.
Dabar jai beveik dveji. Pastaruosius porą mėnesių labai dažnai glaudžiasi prie mano krūtinės. Tiesą sakant, mane tai kartais net siutina, bet negaliu vaiko nuo savęs atplėšti - verkia ir vėl glaudžiasi. Gal per anksti atjunkiau Bet jei dėl to, tai gal nuo pat pradžių būtų taip dariusi... Net nežinau...

Tiesiog vaikučiui trūksta mamos artumo, tai ir glaudžiasi Mes, mamos, gal kartais norime per daug viską aprėpti, visur suspėti, namus ideliai susitvarkyti ir t.t. O vaikučiams labai reikia mūsų, o ne mūsų nudirbtų darbų. Gal mažiukei trūksta jūsų dėmesio pastaruosius mėnesius? Pabūkite daugiau kartu, parodykite jai dėmesį ir meskite tas mintis, kad "mane tai kartais net siutina".

Tema jau primirsta, o tokia aktuali...
Sveikos, patirusios mamules. Reikia man Jusu patarimu. Dukrai 1.8m. , valgom MP "non stop", t.y. pagal vaiko poreiki. Kai buna stresines situacijos, (.) vienintelis nusiraminimo budas (pvz kelione pas daktarus, svetimus asmenys, ar siaip vaziuojant masina, sededama ant uzpakalines sedines, visada iskyla "scenos", tenka "kraustyti" pas ja ir duot, ko reikalauja, kitaip nenutyla ir galiausiai apsivemia...).
Mes iki siol negalim normaliai valgyti kieto maisto. Tenka absoliuciai viska blenderiuot, springsta nuo menkiausio gabalelio, vemia... Kaip manot, ar verta mano atveju siuo metu nujunkyti? Ar visgi sulaukti, kol prades normaliai valgyti? Esu ziauriai pasimetusi nes tas nujunkymas zinau, kad man sukels labai dideli stresa...