2012 m. Ispanija, į kurią sugrįšime nekart

Kai rinkomės viešbučius nakvynėms, stengiausi labai atidžiai išsinagrinėti tų vietų apylinkes. Platja d‘Aro pasirinkome ne tik dėl nuostabios pakrantės, nebrangaus viešbučio, bet ir dėl mums reikalingų atstumų. Toliau į rytus nebevažiavome (nors ir ten yra ką aplankyti), nes mūsų tikslas buvo kitą dieną aplankyti viduramžiškus miestelius ir nukakti iki Ripolio. Į Platja d‘Aro atvingiuojame apie 17 val. Pats miestelis gana šiuolaikiškas, prigrūstas viešbučių ir prabangių vilų, bet jau pakrantės...Jei kas netingi, su Google žmogiuku galėtų pasivaikščioti, nes net nuorodos nemoku įkelti, bijau, kad bebandydama tai padaryti, vėl galiu įstrigti kelioms dienoms .Ir taip jau didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau bent jau nuotraukas įkelti, o tai būčiau taip ir numirus, būdama visiška višta. Taigi kelios nuotraukos iš Platjos

Šiame kurorte apsigyvename H Top Caleta Palace –superiniame viešbutyje, čia drąsiai galima būtų apsistoti ilgesniam laikui (kas mėgsta pasyvų poilsį). Buvome užsisakę numerį su pusryčiais ir vakariene, kaina 117,-Lt (per Skrendu.lt). Kambarys dižiulis, vonia – taip pat, su visais tualetiniais reikmenimis, terasa – erdviausia, vaizdas – tiesiai į jūrą ir uolėtą pakrantę (gaila, kad tiek prifilmuota, o nuotraukų nėra). Iki mums priklausančios vakarienės dar pilna laiko, tad čiumpame vyno burdiukėlį ir leidžiamės į žygį. Pasikarstę nuostabiomis pakrantėmis, prasiėję ten pat uolose išskaptuotais tuneliais bei laiptais, paplempę vyniaus, grįžtame vakarieniauti. Šiame viešbutyje ragavome bene skaniausią vakarienę visos kelionės metu: kalmarai, kepti ėriukai, kalakutiena, jautiena ir t.t. (aišku, lyginti raciono su Turkijos 5 ž. viešbučiais neverta, juolab, kad gėrimai į kainą neįeina), bet stalai nuo maisto lūžo, mūsų pilveliai panašiai, tad šiaip taip nulingavę iki savo kambario terasoje dar pribaigiame burdiukėlį ir keliaujame patalan.
Nuvažiuota: 50 km
Išlaidos: 52,- Eu( 12 Eu – bilietai į botanikos sodą dviem, 6,5 Eu parkingas Blanes, 33,5 Eu gėrimai ir maistas).

Balandžio 18 d. Vėl keliamės apie 7 val. Įtartinai tamsu, na aišku, lyja kaip iš kibiro. Didžioje neviltyje atliekame visas reikalingas procedūras ir lekiame pusryčiauti. Ką ir pridurti, sukertame tikrai gausius pusryčius, pasikaviname ir truputį geresne nuotaika baigiame ruoštis į kelią. Šios dienos tikslas – Pals, Peratallada, Besalu, Castellfolit de la Roca, Camprodon (iki Begeto nebenuvažiavome, nes atšalo iki 8 laipsnių nors ir šilumos, bet labai vėjuotos), Ripolli. Kol paliekame šį nuostabų viešbutį, truputį apstoja lyti, bet vis tiek visą šią dieną mus lydi didesnė ar mažesnė dulksna, todėl visus numatytus akmeninius miestukus tenka apibėgti be didesnio pameditavimo .
Papildyta:
Galiu įdėti tik kelias nuotraukas, tad nedetalizuosiu.







Prie visos "laimės" dar prisidėjo atradimas, kad fotike priartinat vaizdą, išlenda kažkoks "kirminas" ar tai "kablys", prigadinęs mums nuotraukų. Po kelionės išsiaiškinome, kad čia objektyvo brokas. Fotiką sutaisė, bet nuotraukos liko brokuotos .

Nakvynė numatyta Ripolyje. Pats miestelis mums pasirodė pats neįdomiausias iš visų aplankytų, tad ar tik ne Cobre labai liūdėjo neaplankiusi jo, tegu nepergyvena, nes mūsų subjektyvia nuomuone, tikrai neverta. Apsistojome Hostal Del Ripolles, pačioje senamiesčio širdyje. Viešbutėlį valdo senučiukas, su kuriuo susišnekėjome kuo puikiausiai gestais ir šypsenomis, jis ispaniškai, mes lietuviškai, tegyvuoja tautų draugystė. Pats pastatas panašus į kaminą, labai siauras, ankštas ir aukštas, pasijunti kaip kokioje šachtoje, kiekviename aukšte tik po du numerius, bet šildomus ir labai jaukius. Kalnų miesteliuose nakvynę gali gauti geriausiu atveju tik su pusryčiais, bent jau mes HB ar FB neaptikome, tad traukiame apžiūrėti senamiestį ir susirasti vakarienę. Kaip jau minėjau, Ripolis mums nelabai patiko. Miestelį kerta upė ir ...geležinkelio bėgiai ir apskritai jis mums pasirodė kažkoks suodinas ir nešvarus, vyras net paklausė, kodėl mes į jį važiavome. Aplankėme tenykštį vienuolyną, palandžiojome siauromis senamiesčio gatvelėmis ir kaip tikri lietuviai vakarienei išsirinkome kinų restoraną. Kompleksiniai patiekalai 7-10 Eu žmogui verti pagyrimo, alus taip pat nieko, tad eilinį kartą prikimšę pilvus linguojame link savo „kamino“.
Nuvažiuota: ~200 km.
Išlaidos: 22,5 Eu (vakarienė)

Aha, as liudejau Na nuraminai tu mane Jei apie Besalu patylejai, o cia papeikei, tai visa laime, kad nevaziavom

Na, Besalu man irgi per didelis pasirodė, o dar kažkodėl tuo metu buvo pilnas senamiestis vaikų ekskursijų (neturiu nieko prieš vaikus , tiesiog paaugliai plyšavo nesavais balsais ir kėlė tokį šurmulį, kad mes ten ilgai ir neužsibuvome.

Balandžio 19d. Keliamės „savu“ laiku ir praskleidę užuolaidas išvystame saulutės „pėdsakus“. Švilpaudami leidžiamės pusryčiauti. Po kurortinių viešbučių patiekalų asortimento, šie pusrytėliai skurdučiai, bet kiek gi galima kimšti, susipakuojame savo negausią mantą ir traukiame į kelią. Vos ne vienintelis Ripolio pliusas buvo prekybos centre užsipirktos vyniuko ir sangrijos atsargos. Vyko kažkokia akcija, tad kainos buvo stačiai juokingos (pamenu tik, kad sangria Don Simon 1,5 l, kurią ir plempiau visos kelionės metu ir kuri Maximoj kainuoja ~13 Lt, čia buvo už 0.8 euro centų, puikiausias sausas vynas ~porą eurų, tad prisitutinom pilną bagažinę ir su dejuojuojančiu savo citroenu išsiruošėm link Cardonos ir jos tvirtovės. Nuo Ripolio iki Cardonos kelias nuostabus, vaizdai užburiantys, nemoku išjausti popieriuje savo emocijų, bet nuoširdžiai rekomenduoju (kelias C 26).

Turiu pasakyti, kad nors šioje kelionėje maistu ir piknaudžiavome, kiekvieno stabtelėjimo metu uoliai dirbdavome kojytėmis. Visada automobilį stengdavomės statyti kuo toliau nuo senamiesčio, kokios tvirtovės ar pilies ne tik dė nemokamos stovėjimo aikštelės, bet ir su tikslu kuo daugiau apeiti ir pamatyti. Tad ir Cardonoje mašiniuką pasistatėme kalno papėdėje ir savo apsunkusius kūnelius žvaliai nešėme link tikslo.





Buvau įlindusi į tą sargybinį bokštelį

Gaila, kad nemoku ir nesugebu perteikti vaizdų, atsivėrusių nuo tvirtovės sienų. Daug prifilmuota, kiek žinau, galima net iš skaitmeninės kameros nufilmuotos medžiagos prisidaryti nuotraukų, bet dar kol kas tai ne mano proteliui. Pagarba ir didžiausias ačiū šių fotoreportažų meninkams, kurie sugeba perteikti vaizdą net per lietaus lašo prizmę, už nuostabiausias nuotraukas ir įdomius bei gilius pasakojimus. Mūsų šeimynėlė gi tokie kietakakčiai, kad „va-čia pilis, ten siena, toliau tiltas“ ir fantazija baigėsi . Rašau šį pasakojimą tik todėl, kad gal kas pasinaudos mūsų maršrutu ir pagal mano išvardintų vietų pavadinimus susiras google ar kokioj enciklopedijoj tikslesnius aprašymus ir normalias nuotraukas. Taigi pasiteisinau ir varau toliau.

Tolimesnis mūsų tikslas buvo pro Montserrat ir Montblanc pasiekti savo nakvynės vietą Cap de Salou. Montseratą pasiekėme, Montblanko ne. Į įžymųjį vienuolyną nevažiavome, neturėjome net ir tokio tikslo, tiesiog norėjome pasigrožėti išskirtiniais kalnais. Teisingiau, aš gal ir būčiau ten lėkusi, bet vyras mane nusodino, kad kalnais galima grožėtis ir iš apačios, visai nebūtina tarabanytis serpantinais į viršų ir žiūrėti į apačią, juo labiau iš visos internete rastos vaizdinės medžiagos padariau išvadą, kad šioje vietoje gražiausi yra vis dėlto kalnai..., teneįsižeis šio vienuolyno gerbėjai. Be to žinojau, kad artimiausiu metu ir taip mūsų laukia gana sudėtingas kelio ruožas, tai labai ir nezyziau. Su kelionėmis į kalnus dabar elgiuosi atsargiai, nes kai prieš porą metų keliavome iš Zabljako (Juodkalnija), tai netyčia nuvedžiau į tokias glūdumas, kad kelio beveik ir nebebuvo, tik sniego pusnys aplinkui, rieduliai, giliausi skardžiai, jokių atitvarų ir jokios galimybės apsilenkti, jei kas važiuotų iš priekio nei apsisukti. Aišku, tuo momentu aš ir pati jau būčiau atidavusi ne tik dešrą, bet ir visus kitus agregatus ir padargus, kad tik kas nukeltų . Rodžiau didvyriškumą, guodžiau vyrą, kad kalnai jau tuoj baigsis, jau nusileisim, bet per jo dantų griežimą ir dūsavimus nelabai mano mekenimas girdėjosi. Jokiu būdu nekaltinu vyro – aš savo puikiu vairuotoju tik didžiuojuosi. Esame apkeliavę kone visą Europą automobiliu, teko varyti ir per audras, liūtis, sudėtingomis trasomis, išvengę gana grėsmingų situacijų, tad puikiai suprantu, kad įtampa, atsakomybė, nuovargis, mano kaprizai bei nuolatiniai šūkčiojimai „oi, pažiūrėk į dešinę“, „ooo, nematei, ką pravažiavom kairėje“ reikalauja daug kantrybės ir bet ką gali išvesti iš pusiausvyros. Tad dabar prieš sudėtingesnę trasą pasistengiu morališkai paruošti savo brangiausiąjį, imamės kompromisų ir išklausau jo pageidavimus. Beveik visada, nes bet kokios kelionės metu dažnai juk pamatai ką nors įspūdingo, kas dažniausiai tūno ant kokio kalno, tad kaipgi neapžiūrėsi.
Papildyta:
Netoli Montserrat vienuolyno papietavome, grožėdamiesi kalnais.














Papildyta:
Čia pora nuotraukų pakeliui į Cap de Salou

Už Montserrato vėl pradėjo grybauti navigacija, kuri nuvedė mus neaiškiais ir tikrai mums nereikalingais keliais, pilnais kažkokio pramoninio transporto, grūsčių ir nešvarių miesteliūkščių. Jau norėjome pradėti nervuotis, nes supratome, kad į Montblancą jau nebespėsim, bet nutarėme, kad reikia pamatyti ir tokią išsvajotosios Ispanijos pusę. Tad praklaidžioję bereikalingas 2 valandas, nutūpėme Cap de Salou. Turiu pasakyti, kad Cap de Salou yra paties Salou dalis, tik Salou išsidėstęs įlankoje, lygumoje, vėlgi prigrūstas kurortinių viešbučių ir apartamentų, turintis platų smėlėtą pležą o mūsiškis Cap de Salou, ką mes labai mėgstam – ant uolingo, onanžinės spalvos iškyšulio, kuriame pilna jaukių mažulyčių užutekių ir pležiukų, tikras rojus mėgstantiems privatumą, nes bent jau tuo metu, kai keliavom mes, pakrantės būdavo, švelniai tariant, apytuštės.

Apsistojome viešbutyje H Top Molinos Park – 131,- Lt (su pusryčiais ir vakariene) ir tai jau antra vieta, kurioje drąsiai galima būtų apsistoti ilgesniam laikui, ką mes ir padarėme kelionės pabaigoje, bet apie tai vėliau. Mūsiškis numeris buvo gal kiek ir „padrožtas“, bet mes nepretenzingi, paprastai grįžtame tik pernakvoti, svarbiausia stabilios lovos ir švarus vonios kambarys. Pats viešbutis už kokių 200 m nuo jūros, bet visa teritorija iki jo išdabinta gėlių kilimais, agavomis, pušimis, palmėmis, gatvės jaukios, išpuoselėtos, tikras rojaus kampelis. Gali kiauras dienas vaikščioti ir gėrėtis prašmatniomis vilomis arba karstytis ant spalvingų uolų, na, aišku, arba degintis, kas mėgsta.

Vaizdas iš mūsų terasos





Ant stogo jacuzzi