QUOTE(ptashka @ 2013 01 25, 19:03)
O klausyk, kaip tu ismokei nesokineti? Ko as tik nedariau... Ir ignoruodavau, ir nugriaudavau staigiai praeidama, ir letenikes paspausdavau, kad cypteletu... Porai savaiciu suveikia, po to vel begalinis dziaugsmas pas kalnu ozi

Ji tada ima ant visu 4 letenu pasokineti ir bandyti veida lyzteleti

Nu ok, as dar susitvarkau tam kartui, bet kai ji pakeliui uztiko einancia bobule su 2 maisais ir nubego dziaugsmingai jos aplaizyt, juokinga nebuvo
Net nežinau - nuo pat pirmos dienos, kai atsivežėm, ignoravau bet kokius šokinėjimus. Iš pradžių nusisukdavau, paskui sužinojau, kad nusisukimas irgi reagavimas

todėl tiesiog nieko nedariau. Ir labai girdavau, duodavau skanukų, kai šuo ant žemės visom kojom. Tas pats, kai jis prašo žaislo - nekada su šunim nepradėdavau žaist, jei jis bando stiebtis ir tą žaislą siekt. Ir iš karto, kai budavo visom keturiom ant žemės - pradėdavau girt ir žaist. Ir kažkaip jis suprato, kad nereikia šokinėt. Tuo labiau dabar patys išmokėm, kad po komandos uždėtų lapkes ant krūtinės. Tai va, bijau, kad biški galėjom prisidirbt, kad jis pats nesugalvotų taip daryt. kol kas kaip ir nedaro. Žodžiu, nėra taip, kad jis 100 proc. nešoka. Bet šoka labai labai labai retai.
Galvoju, kad esmė buvo, kad viską dariau tik tik parsivežus šunį. Gal Tavo merginai padėtų, kad viską gauna tik tada, kai nešoka - žaist, valgyt, skanuką. Kai tik šoka - viskas, tai valandai / vakarui/ žaidimams, pasivaikščiojimams - žodžiu linksmybėms pabaiga...
Bet gal yra labiau patyrusių šunininkų, gal ką patars. Aš tik apie vieną egzempliorių galiu kalbėt