13metų Ar tai jau paauglystė?

Visiskai su jumis sutinku, labai gerai pastebeta del tu ,, tipo baik cia pykt,, tikrai neretai taip pasakau o kai susisgrimbu jis jau buna uzsisklendes ir vel reikia laiko prie jo prieit. Turbut mokomes abu.

Pyktis niekada nėra stiprybės išraiška. Paauglys jaučia pokyčius, labai greitai didėjančias savo atsakomybes ir pyksta iš bejėgiškumo, nežinojimo ką daryti ir kaip suprasti tai, kas aplink jį vyksta. Tai kas suaugusiems atrodo lengva ir savaime suprantama, 13-mečiui gali būti labai sunku, nes kai reikia mokytis, tvarkytis namus ir pan, jis "didelis", o kai nori išeiti su draugais, pareikšti nuomonę stambių šeimos pirkinių klausimu ar pan, tai jau "mažas". Jam dabar tikriausiai kyla daug klausimų apie viso ko prasmę ir nerasdamas atsakymų jis pyksta. Jūs galite jam padėti rasti tuos atsakymus, bet tam neužteks greitų frazių, pvz. "mokykis, nes darbo negausi". Kasdienis nuoširdus bet neįkyrus bendravimas prie vakarienės stalo klausiant apie dienos įspūdžius ir jų neteisiant, nevertinant ir nepamokslaujant padės labiau nei psichologinių knygų skaitymas

Labai aiskiai destot mintis, kai skaitau tokius postus tiesiog galva darosi ,,svaresne,,.
Net keista bet jau gera savaite atradom mus abu dominanti kompiuterini zaidima ir jis zaisdamas labai su manim atvirauja. Prie stalo su tokiais pokalbiais pas mus nelabai nes susitinka du broliukai oziukai ir dazniausiai prasideda is pradziu juokai paskui pykciai ir tt.

bendri intereai ir supratimas paauglio poreikių-tai liuks dalykas. Aš praleidau vėjais savo sūnų paauglystę ir pasisekė kad nebuvo jokių audrų tiesiog dėl jų prigimties ir mano charakterio.Tačiau dukrą, kuriai greitai 13-a auginu visai kitaip. Nuo 10 metų atradau varikliuką-didžiulį jos interesą jodinėti, nu tai ir jojam lig šiol. Brangu, bet labai efektyvu.

Kaip saunu jodinejimas, idomu gal ir maniskiui toks uzsiemimas visai patiktu uz 30km zinau zirgyna pabandysiu pasiulyt . Pastebejau kad jis nori su manim viena kur nors vaziuot be likusiu seimos nariu, o zirgynas ir mane pacia uzkabino . Kai grys is mokyklos butinai pasiulysiu.

Aš būdama daugiavaike būtent ir kažkur " užgriebiau", kad būtina kiekvienam vaikui skirti individualaus dėmesio. Tai būtent taip ir labai stengiausi. Ypač jeigu reikdavo nupirkti kokį nors rūbą tai ne visiems vienu metu apsipirkimas o su kiekvienu individualiai. Antrasis sūnus buriavo o mergina jodinėja, tada ir pasikalbam apie arklinius reikalus. O bendravimas su žirgu-tai super dalykas. Aš pasiūlyčiau pačiai viską susižinoti ir nuvažiuoti į žirgyną savo iniciatyva kartu su juo, tegul pabūna stebėtoju, paprašykite Jums palaikyti kompaniją.Jausis ,kad daro paslaugą Jums.

rytoj vaziuojam i zirgyna, kai pasakiau sunui apie tokia ideja jis labai apsidziauge, manau tikrai nenusivils. mazius bande protestuot kad ir jis nori bet kai paaiskinau ka ten reikes daryt tai pats nusprende kad jis dar per mazas
Manau supratau savo esmine klaida, visada viska darydavom visa seima ir niekada nepagalvojau kad reikia ieskoti laiko pabuti su kiekvienu atskirai.

Tikiuosi sekėsi gerai?

Pamenu mano antrasis sūnus būdamas gal 9- 10 metų, mokėsi antroje pamainoje, tai supratau,kad reikia jam dėmesio ir kviesdavau jį pietauti kartu su manim kavinėje prieš pamokas. Pavalgydavome kartu ir jis eidavo į mokyklą. Po kurio laiko pats pasakė- man jau nebereikia ateidinėti pietauti, tai yra susitvarkydavo pats su savo jausmais. Vistiek ,( dabar jam 20) baisiai bijo parodyti gerus ir šiltus jausmus kaip dėkingumą, meilę, vis dar demonstruoja ,kad gali ir be mūsų, tai yra be šeimos apseiti. Gaila, labai daug ką praleidau, bijau tik vieno kad jam bus sunku savo šeimoje, konstruojant santykius su drauge ar žmona, nors esant reikalui visada padeda ir padaro kas reikia, seserim pasirūpina nors kartais ją prie ašarų priveda. Aš jam sakau-tu tebepyksti ant manęs o išsilieji ant jos. Atleisk man, nekeršyk per seserį, nes man sunku tverti jų konfliktus.

Ne į temą gal aš čia, bet dabar tai jau tikrai žinau , kad neišspęstos, neišgyventos paauglystės krizės turi pasekmes ilgai.

Sveiki, (gal tai po tiek metų jau niekuo nepadės, bet) norėjau pasakyti,kad man yra 13 metų ir pati panašiai sutariu su savo mama. Tai yra dėl to, kad aš prieš ją nusistačiau kai ji man pradėjo kišti savo nuomonę apie dažymąsi, grožį ir panašius dalykus. Ji mano, kad mano oda labai graži, net kai iškyla baisus, didelis spuogas. Vieną kartą paklausiau ar galiu nusipirkt maskuoklį (koncyler'į), tai tik aprėkė ir neleido.....Sako , kad jei reikės ir aš paprašysiu tai ji duos, bet aš noriu turėt savo. Beto esu pirmūnė, o ji mano, o kad jei pradedi dažytis galvoj nieko nelieka ir tampi kvaila.
Dar apie tą maskuoklį. Tada kai ji man neleido jo nusipirkt, nuvažiavau ir nusipirkau...
Geriausia tai būna kai į koncertą pasidažai tušu ir niekuo daugiau. Tada prasideda kasdieninė paskaitėlė (trunkanti~2h)apie odos jaunystėje grožį ir panašius dalykus. Vieną kartą paprašiau nupirkti tokį dalyką, kuris valo poras (, nes jį parekomendavo draugė, sakė, kad labai geras). Tai ir vėl prasidėjo:
-Visų odos skirtingos, jai padėjo, tau gali nepadėt, jau išbandėm viską (su mano vyresne sese) niekas nepadeda išskyrus vaikišką muilą (ir t.t.ir bla bla bla)
Tas muilas man niekuo nepadeda, bet jai tai nesvarbu, nes jai jis padėjo (,o tai reiškia, kad jis vienintelis išvis padeda)...Dabar pilna mano viską ką nusiperku slepiu spintoje, nes jei pasakysiu jai tai jaučiu išmes viską, aprėks ir dar su drauge uždraus draugaut (,nes ji,tu matai, blogą įtaką man daro...)
Dabar mama tik džiaugiasi ir didžiuojasi kokią dukrą vyriausią išaugino: nesidažo, į vakarėlius nevaikšto, darboholikė, dieną naktį mokos ir pan, nei berno nei draugių universitete...Ir dar visą laiką man kartoja: Kuo aš tau nusikaltau, kad mes visą laiką pykstamės .....

sveiki,
tikra mano istorija! Gerai mokiausi, bet kosmetikos jokios neleido iki 16 metų, tik kremą ir vazeliną. dabar su mama sutariu labai gerai, bet, kai man buvo 13 tai maniau, kad išprotėsiu nuo jos nesąmoningų paskaitų (tuo metu man taip atrodė). o dėl spuogų gal ir netinka šitoje temoje rašyti, bet nuo pat pirmojo spuogo per dieną 2 kartus ( ryte ir vakare) sąžiningai plaudavau veidą su natūraliu ožkos muilu, todėl dingdavo visi spuogai, nors buvau labai spuoguotas mano veidas. po kelių savaičių nebūdavo nei vieno spuogo. nakčiai netepdavau jokių kremų ant veido, o ryte reikia pasitepti su natūraliu kremu, kad labai oda nesausėtų. gal kitiems nepadės, bet man tikrai padėdavo ir padeda.