QUOTE(vilkra @ 2013 06 17, 20:56)
Kaip taviškiai gyvena?
O ir visų kitų kaip vaikai laikosi?
Pas mane šeimoje skausmingos permainos,bet būtinos dėl vaikų gerovės.Skiriuosi su vyru.Liepos 19 būtų 16 metų kaip vedę,skirybos liepos 16d.Tiesiog nebepakėlėm vyro fanatiško pedantiškumo,užgauliojimų,įžeidinėjimų.O rėkimas ir šaukimas per visą dieną jau buvo tapęs mūsų kasdienybę.Ir dar daug visokių niuansų.Tiesiog nieko nedarant paaugliukai vaikai vieną dieną gal būtų norėja nebegrįžti į tuos namus.Vyriausias sūnųs buvo pabėgęs.,užkirtau kelią panašiems įvykiams.Per sunku man pasidarė dar ir vyrą ant kupros nešti ,nebepajėgiu.
Dabar kai gyvenam antras mėnuo atskirai,supratau kokia gali būti prasminga ir brangi tyla.Vaikų brazdesys ir tyla daugiau nieko.Sieloje ramybė.Žodžiu ...kaip nors vardan vaikų isilaižysiu,jeigu kada nors vyras norės kažką keisti,jei supras ir priims tai ką jis darė negerai,jei pripažins ,kad šeima brangiau už užgyventus daiktus,kad meilė tuei atitekti šeimai ,o ne baldams,suvenyrams ar padarytiems remontams,jei jis norės suprasti,kad ir vaikai asmenybės ,o ne nuosavybė,kad jie turi teisę ilgiau pamiegoti ,suvalgyti sausainį nebijant ,kad nukris trupinukas,ar turėti nediduką gyvunėlį,tada kelias į musų širdis liks jam atviras,manau kada nors vėl galėtume būti šeima................
Deimantėlis jau pradėjo 3 čius metus be priepuolių,ir su vaikštynę po kambarius keliauja ,kaip vyras,atrodo tiek nedaug reikėtų ir nueitų pats...tikiu kada nors tikrai nueis,aš kantri moku laukti,pasikliauju Dievu ir širdimi.Mamos širdis niekada neapgauna.Spiriasi mažasis į gyvenimą ,o mes kartu su juo.
