Linijinis ( mechaninis) protas viską padalijo į du polius: neigiamas ir teigiamas, gėris blogis, sėkmė nesėkmė ir atidavė pirmenybę teigiamam poliui.
Todėl žmogui turinčiam tokį protą susidaro iliuzija, kad yra rytojus, didžiulė pasaulio įvairovė, kurio pažinimas neišsemiamas iki begalybės.
Deja, visa ta įsivaizduojama didžiulė įvairovė tėra tik vieno ir to paties tipiško, bet skirtingose variacijose pasireiškimas.
O visas tas įsivaizduojamas neišsemiamas ir begalinis pažinimas tėra uždara pati savyje sistema, turinti savo ribą.
Euforija baigėsi ir iškilo klausimas kaip pabėgti?
Tuo pačių veržimusi į geriau nėra jokių šansų!
Veržimasi į geresnį rytojų, pasaulį, sukūrė ir blogesnį.
Kovojant prieš blogesnį, pabėgti nuo jo nėra jokių šansų!
Tam, kad išlįsti už uždaros matricos ribų netinka nei vienas šios matricos metodų. Tos pačios matricos metodai, kurie ir atvedė iki ribos netinka, jie tik dar labiau intensyvins ribą.
Visi, kurie kaltina prastas sąlygas, valdžią, sutuoktinį, kaimyną, aferistus, melagius, kyšininkus ir t.t. yra pasmerkti.
Kova prieš blogį, šlamštą, prastas sąlygas, užterštą gamtą, modifikuotus produktus, skurdą, neteisybę tik dar labiau susiaurins ir suspaus, suverš matricos erdvę. Pasidarys dar anksčiau.
Tai galima sulyginti su tuo kai jus susipykote su artimu žmogumi ir neigiate jį, viduje įvyks suveržimas, nuotaika suprastės. Galima sulyginti ir su pavydu, nuo jo darosi viduje ankštu, jis slegia, suveržia, suspaudžia, psichikoje neigimas.
Aš atlikau eksperimentą, izoliavau save nuo išorinio pasaulio, kūno pojūčių ir įlindau į matricos vidų, tai yra švarias linijinio proto savybes. Apart jų nieko daugiau neliko, palikau tik vidinį stebėtoją ir stebėjau iš šalies kas vyksta. Prabuvau tokioje būsenoje apie savaitę, daugiau nebepakėliau. Kūnas susiveržė, susikaustė lyg suakmenėjo, širdies kraujagyslių sistema pradėjo mušti nerimą, pakilo kraujospūdis, pradėjo lengvai suktis galva, psichikoje apėmė tuštumo ir beviltiškumo jausmas, panika, kad nėra jokios išeities. Apėmė jausmas, kad tuoj viskas grius, subyrės ir virs išsitaškiusiu, plaukiančiu nebesuvaldomu chaosu, beprotybe.
Pradėjau paleidimą, išėjimą iš matricos. Pirmą ką išgirdau ir įsiklausiau, tai į langą beldžiančius lietaus lašus. Jie pasirodė tokie nuostabūs. Kaip gera, kad yra lietus, išorinis pasaulis, pojūčiai kita.
Ir koks aklumas, būnant matricoje, kuri priėjo savo ribą.
Kalbos apie katastrofas, kataklizmus ir tik dar didesnį pablogėjimą yra laužtos ne iš piršto. Visa visata daro iškvėpimą, keičia poliarizaciją. Gamta vis labiau spaudžiasi. Todėl kataklizmos neišvengiamos ir jų tik daugės. Spaudžiasi ir linijinio (mechaninio) proto matrica, todėl žmonės agresyvės, darysis labiau suirzę, augs nusikalstamumas. Intensyvės melas, vieni kitus dar intensyviau apgaudinės, kad tik gauti naudos. Važiuos stogas kaip save ir savo šeimą aprūpinti, išsaugoti verslą, darbą, sumokėti mokesčius. Nežinomybė dėl rytojaus dar labiau apsunkins psichiką. Ypatingai visa tai jausis didmiesčiuose.
Laiko liko nedaug. Kiek? Tiek kai valdžia taps pasimetusi, nebežinos ką daryti, tuomet kai jumyse viskas pradės byrėti ir gyvenimas paplauks nebesuvaldomu chaosu.
Kodėl daugelis nemato? Todėl, kad esantis matricoje negali jos matyti jis pats uždaros matricos dalis. Reikalingas stebėtojas iš šalies, panašiai kaip stebėtumėte tai kas vyksta skruzdėlyne.
Kam aktuali ši tema?
Tik tiems, kurių protas jau priėjo asmeninę ribą. Kiti dar tik eina. Bet šis procesas, ėjimas link ribos kasdien intensyvės. Todėl jauni jau serga 70 mečių ligomis. Senėjimo procesas intensyvės.
Rinkimai, matrica, pasaulio pabaiga, GMO, dar kažkas- per bortą visa tai. Atsibodo iki negalėjimo. Tačiau šiame poste yra kažkas, ką anksčiau ar vėliau suprasiu, pergyvensiu visais savo jutimo organais ir ląstelėm, visu savo suvokimu.
Labai įdomiai atsikartoja, atskamba realybė, atliepia vidui. Visai neseniai įtemptai apie tai mąsčiau ir ne tik. Atsidarau forumą- še tau
Keista, iš vienos pusės žiūrint atrodo vienaip, teisingas modelis. Iš kitos pusės kitaip- irgi teisingas. Tačiau tarp abiejų- praraja, nieko nesuprantu, ką norima tuo pasakyti
Labai įdomiai atsikartoja, atskamba realybė, atliepia vidui. Visai neseniai įtemptai apie tai mąsčiau ir ne tik. Atsidarau forumą- še tau
Keista, iš vienos pusės žiūrint atrodo vienaip, teisingas modelis. Iš kitos pusės kitaip- irgi teisingas. Tačiau tarp abiejų- praraja, nieko nesuprantu, ką norima tuo pasakyti
tai?
Pranašysčių šiomis dienomis daugiau nei daug. Prisiskaičiau jų kažin ar pakankamai. tačiau po truputį sava nuomonė pradeda dėliotis.
taip, linijinio proto dėka mes daug ką sudualinom. Nežinau ar tai mūsų pačių pastangos viską atskirti ar kas mus specialiai bando viduje sumaišyti. Kaip bebūtų, šiuo metu aš labiau linkusi pati prisiimti atsakomybę už tai, kaip mąstau ir kaip sukuriu savo realybę. Ir tuo pačiu neatmetu išorinių jėgų buvimo.
Tai kaip mūsų eralybė atrodys ateityje manau labai stipriai priklauso nuo to, kaip patys mąstysime. Nereikia kovoto nei su neteisybe, nei melagiais, nei aferistais. Ne be reikalo motina Terese sakydavo, kad nekvieskite manęs į jokias kovas, net jei tai kova prieš vėžį, kad eis tik ten, kur bus kuriama negriovimo pagrindu. Ir tame manau labai daug tiesos. Ką pasėsi tą ir pjausi. Kaip šauksi, taip atsilieps. Tokiu principu vadovautis gyvenime nėra lengva, vis besipraktikuojant yra labai net įmanoma. Ir nereikia norėti, kad iš karto pavyktų. Juk per akimirką proto veikimo programos, kuri veikė didelį laiko tarpą paprastai neišjungsi. Ji kaip ir įgavo savo pagreitį.
Žemė, kaip ir visata manau gyvi organizmai. Mąstantys (tik gal ne taip, kaip mes suvokiame mąstymą linijiniu protu). Žemė turi savo sąmonę, kuri yra ir atskirai ir kartu su žmogumi ir visa jos kūrinija. Tereikia tik atidžiau į gamtą pažiūrėti ir ten daugybė atsakymų, kurių šiandienos žmogui taip reikia ir kurių beje jis aktyviai ieško. Gyvūnai neprarado ryšio su žeme ( na neskaitant naminių gyvūnų, kurių ryšys šiek tiek išbalansuotas dėl žmogaus įsikišimo). Jie ruošiasi iš anksto sezonams, nors jokių kalendorių ir laiko skaičiavimo mechanizmų neturi. Jiems jų ir nereikia, nes jie tiesiog klausosi savo vidaus. Ir jų vidus nepraradęs ryšio su kūrėju, su jo sąmone. Reiškia, nepraradę ryšio ir su žeme.
Žmogus tuo tarpu atrodo pasiklydęs visame kame jis yra pats dalis. Jis pasiklydęs pats savo namuose. Ar visi iki vieno? Tikrai nea. Ir vis daugiau grįžtančių atgal. Ir vis daugiau sugebančių surišti į vieną gamtą, žemę ir šios dienos "civilizacijos laimėjimus" ( su intencija rašau tai kabutėse, nes kai kam tai gali būti laimėjimai, kai kam tai gali būti nuopolis. Žiūrint kaip pasirinksi į ką pažiūrėti).
Jei žemė ir keisis. Tiksliau kaip žemė keisis bus matyti kai tie keitimaisi ateis. Pkytis yra pokytis. Iš tikro nėra labai tikslinga šią akimirką gyventi rytdienos nuotaikos. prarandam pačią akimirką. Juk ji yra vienitelė, ką tikro ir turim. Vakar jau praėjo - tai niekada neis pakeisti ir patobulinti. Rytojus dar neatėjo - ir gal būt jis niekada neateis. Vienitneliai dalykai ką mes turim rytdienai yra mūsų viltys, lūkesčiai būsimai akimirkai ( ir jie gali nieko bendro neturėti kaip iš tikro ta kita akimirka rutuliosis). Čia ir dabar yra tai ką turi. Man dar pačiai sunku gyventi ir nedėti lūkesčių į rytojų. Taip pat nevertinti dabartinių išgyvenimų remiantis vakar dienos patyrimais. Vis įsisuku į savo proto labirintus. Bet kuo toliau, tuo dažniau bent jau pagaunu taip darant ir sustabdau save. Ir kas kartą kai sustabdau save, pajuntu, kad iš tikro gyvenu. Pvz, šiandien ryte einant iš darbo lijo. Išskleidžiau skėtį. Mintys sukosi apie greičiau grįžimą namo ir šiltą kavos puodelį. Pagavau save. Suskleidžiau skėtį. Ir likusią dalį kelio grįžau leisdama sau pajusti, ką reiškia nebebijoti ir nesislėpti nuo to, kas yra natūralu. Ar labai sušlapau? NEa. Aš net nesušalau. Bet tas 10 minučių buvau tokia laiminga. Kaip vaikas, atrandantis kažką naujo. Net nežinau iš kur ta laimė kilo. Ji tiesiog buvo. IR atrodė tokia naturali.
taip, linijinio proto dėka mes daug ką sudualinom. Nežinau ar tai mūsų pačių pastangos viską atskirti ar kas mus specialiai bando viduje sumaišyti. Kaip bebūtų, šiuo metu aš labiau linkusi pati prisiimti atsakomybę už tai, kaip mąstau ir kaip sukuriu savo realybę. Ir tuo pačiu neatmetu išorinių jėgų buvimo.
Tai kaip mūsų eralybė atrodys ateityje manau labai stipriai priklauso nuo to, kaip patys mąstysime. Nereikia kovoto nei su neteisybe, nei melagiais, nei aferistais. Ne be reikalo motina Terese sakydavo, kad nekvieskite manęs į jokias kovas, net jei tai kova prieš vėžį, kad eis tik ten, kur bus kuriama negriovimo pagrindu. Ir tame manau labai daug tiesos. Ką pasėsi tą ir pjausi. Kaip šauksi, taip atsilieps. Tokiu principu vadovautis gyvenime nėra lengva, vis besipraktikuojant yra labai net įmanoma. Ir nereikia norėti, kad iš karto pavyktų. Juk per akimirką proto veikimo programos, kuri veikė didelį laiko tarpą paprastai neišjungsi. Ji kaip ir įgavo savo pagreitį.
Žemė, kaip ir visata manau gyvi organizmai. Mąstantys (tik gal ne taip, kaip mes suvokiame mąstymą linijiniu protu). Žemė turi savo sąmonę, kuri yra ir atskirai ir kartu su žmogumi ir visa jos kūrinija. Tereikia tik atidžiau į gamtą pažiūrėti ir ten daugybė atsakymų, kurių šiandienos žmogui taip reikia ir kurių beje jis aktyviai ieško. Gyvūnai neprarado ryšio su žeme ( na neskaitant naminių gyvūnų, kurių ryšys šiek tiek išbalansuotas dėl žmogaus įsikišimo). Jie ruošiasi iš anksto sezonams, nors jokių kalendorių ir laiko skaičiavimo mechanizmų neturi. Jiems jų ir nereikia, nes jie tiesiog klausosi savo vidaus. Ir jų vidus nepraradęs ryšio su kūrėju, su jo sąmone. Reiškia, nepraradę ryšio ir su žeme.
Žmogus tuo tarpu atrodo pasiklydęs visame kame jis yra pats dalis. Jis pasiklydęs pats savo namuose. Ar visi iki vieno? Tikrai nea. Ir vis daugiau grįžtančių atgal. Ir vis daugiau sugebančių surišti į vieną gamtą, žemę ir šios dienos "civilizacijos laimėjimus" ( su intencija rašau tai kabutėse, nes kai kam tai gali būti laimėjimai, kai kam tai gali būti nuopolis. Žiūrint kaip pasirinksi į ką pažiūrėti).
Jei žemė ir keisis. Tiksliau kaip žemė keisis bus matyti kai tie keitimaisi ateis. Pkytis yra pokytis. Iš tikro nėra labai tikslinga šią akimirką gyventi rytdienos nuotaikos. prarandam pačią akimirką. Juk ji yra vienitelė, ką tikro ir turim. Vakar jau praėjo - tai niekada neis pakeisti ir patobulinti. Rytojus dar neatėjo - ir gal būt jis niekada neateis. Vienitneliai dalykai ką mes turim rytdienai yra mūsų viltys, lūkesčiai būsimai akimirkai ( ir jie gali nieko bendro neturėti kaip iš tikro ta kita akimirka rutuliosis). Čia ir dabar yra tai ką turi. Man dar pačiai sunku gyventi ir nedėti lūkesčių į rytojų. Taip pat nevertinti dabartinių išgyvenimų remiantis vakar dienos patyrimais. Vis įsisuku į savo proto labirintus. Bet kuo toliau, tuo dažniau bent jau pagaunu taip darant ir sustabdau save. Ir kas kartą kai sustabdau save, pajuntu, kad iš tikro gyvenu. Pvz, šiandien ryte einant iš darbo lijo. Išskleidžiau skėtį. Mintys sukosi apie greičiau grįžimą namo ir šiltą kavos puodelį. Pagavau save. Suskleidžiau skėtį. Ir likusią dalį kelio grįžau leisdama sau pajusti, ką reiškia nebebijoti ir nesislėpti nuo to, kas yra natūralu. Ar labai sušlapau? NEa. Aš net nesušalau. Bet tas 10 minučių buvau tokia laiminga. Kaip vaikas, atrandantis kažką naujo. Net nežinau iš kur ta laimė kilo. Ji tiesiog buvo. IR atrodė tokia naturali.
Jeigu jus statysite tikslus, veršitės į sėkmę, geresnį rytojų, dvasingumą, išmintį, ypatingą, išskirtinį, teisingą, žinojimą, tiesą, laimę, tai vystymosi nebus, o tik tos pačios priėjusios ribą matricos erdvės suveržimas, suspaudimas ir darysis dar anksčiau.
Kol nesuvoksite, kad po veržimusi į visus šiuos dalykus slepiasi tik troškimas pratęsti iki begalybės tą pačią proto savybę << pirmenybės atidavimą teigiamam>> tol tik gilinsite savo ribinę būseną.
Naujas mąstymas prasideda nuo suvokimo, kad gėris ir yra blogis.
Jei tai suvoksite, tuomet vietoj veržimosi į geresnį, dvasingą, ypatingą ir kovos prieš neteisingą, rinksitės tai kas malonu, gyvybinga ir realu.
Vietoj kiekybės vaikymosi tik kokybę. O kokybiška ir yra tik tai kas malonu, gyvybinga ir realu.
Kadangi pirmenybės atidavimo teigiamam neliks, tai aferistas neblogiau už dvasingą mokytoją. Nesėkmės, negandos, nemalonumai, praradimai, išdavystės, sunkumai ir taps jūsų terpe, dirva kurioje vyks vystymasis. Patalpinti save į šudą ir žydėti! Tai ir yra Rytų išminties esminis principas.
Nesiveržti į geresnį, nekovoti prieš blogesnį, bet priimti. Priimti ne kaip kančią, kryžių, bet ieškoti visame tame malonumo ir gyvybingumo.
Malonumas ir gyvybingumas yra tiesiogiai susijęs su kokybiškomis sąmonės būsenomis. Jūsų instrumentais taps kvėpavimas, rega, klausa, lytėjimas, skonis, uoslė ir protas. Tai turite kiekvienas. Bet visi šie analizatoriai yra tinkami tik išoriniam pasauliui. Jie netinkami matyti savo vidų. Pavyzdžiui akimis jus negalite matyti kas jūsų viduje. Todėl jų pagrindu gimdysite iš savo potencijos gebėjimą matyti viduje. Tai naujų pojūčių pasaulis, kurio nėra, bet jis yra tik potencijoje. Atskleisdami šį pojūčių pasaulį ir gausite naujus pojūčius, malonumą, gyvybingumą ir kokybiškas sąmonės būsenas.
Kokie jus viduje lygiai toks pasaulis ir išorėje. Todėl prieisite prie tokio suvokimo, kad nėra nei vidinio, nei išorinio pasaulio. Viskas yra jūsų sąmonė. Atskleisdami savo sąmonės savybes pagimdysite naujus pasaulius.
Kol nesuvoksite, kad po veržimusi į visus šiuos dalykus slepiasi tik troškimas pratęsti iki begalybės tą pačią proto savybę << pirmenybės atidavimą teigiamam>> tol tik gilinsite savo ribinę būseną.
Naujas mąstymas prasideda nuo suvokimo, kad gėris ir yra blogis.
Jei tai suvoksite, tuomet vietoj veržimosi į geresnį, dvasingą, ypatingą ir kovos prieš neteisingą, rinksitės tai kas malonu, gyvybinga ir realu.
Vietoj kiekybės vaikymosi tik kokybę. O kokybiška ir yra tik tai kas malonu, gyvybinga ir realu.
Kadangi pirmenybės atidavimo teigiamam neliks, tai aferistas neblogiau už dvasingą mokytoją. Nesėkmės, negandos, nemalonumai, praradimai, išdavystės, sunkumai ir taps jūsų terpe, dirva kurioje vyks vystymasis. Patalpinti save į šudą ir žydėti! Tai ir yra Rytų išminties esminis principas.
Nesiveržti į geresnį, nekovoti prieš blogesnį, bet priimti. Priimti ne kaip kančią, kryžių, bet ieškoti visame tame malonumo ir gyvybingumo.
Malonumas ir gyvybingumas yra tiesiogiai susijęs su kokybiškomis sąmonės būsenomis. Jūsų instrumentais taps kvėpavimas, rega, klausa, lytėjimas, skonis, uoslė ir protas. Tai turite kiekvienas. Bet visi šie analizatoriai yra tinkami tik išoriniam pasauliui. Jie netinkami matyti savo vidų. Pavyzdžiui akimis jus negalite matyti kas jūsų viduje. Todėl jų pagrindu gimdysite iš savo potencijos gebėjimą matyti viduje. Tai naujų pojūčių pasaulis, kurio nėra, bet jis yra tik potencijoje. Atskleisdami šį pojūčių pasaulį ir gausite naujus pojūčius, malonumą, gyvybingumą ir kokybiškas sąmonės būsenas.
Kokie jus viduje lygiai toks pasaulis ir išorėje. Todėl prieisite prie tokio suvokimo, kad nėra nei vidinio, nei išorinio pasaulio. Viskas yra jūsų sąmonė. Atskleisdami savo sąmonės savybes pagimdysite naujus pasaulius.
Įdomu, kodėl dvasingumas įspradžiamas į "matricos" rėmus. Jis yra už jos ribų. Dvasingumas - tai ne religija ir bažnyčia. Tai yra buvimas kartu su Kūrėju, Dvasia, būti apsuptam jos meilės.
Visas postas vien tik tai, kaip atsisukti į blogio pusę, tapti primityviam, besigėrinčiam tik kūniško malonumo ieškojimu ir tenkinimu.
Tai jūsų kelias, kurį matomai pasirinkot. Prašom netempti paskui kitų.
Žmogus yra daug daugiau ir plačiau nei vien 5 juslės. Ir eina žymiai toliau nei jo sąmonė.
Žmogus ir taip kasdieną kuria vis naujus pasaulius. Pasirenka kiekvieną akimirką, kiekvienu sprendimu. Ir tai daro sujungiant sąmone su pasąmone kartu, materialųjį pasaulį kartu su dvasiniu.
Our deepest fear is not that we are inadequate. Our deepest fear is that we are powerful beyond measure. It is our light, not our darkness that most frightens us.
We ask ourselves, Who am I to be brilliant, gorgeous, talented, fabulous? Actually, who are you not to be?
You are a child of God. Your playing small does not serve the world.
Theres nothing enlightened about shrinking so that other people wont feel insecure around you. We are all meant to shine, as children do.
We were born to make manifest the glory of God that is within us. Its not just in some of us; its in everyone.
And as we let our own light shine, we unconsciously give other people permission to do the same.
As were liberated from our own fear, our presence automatically liberates others.
(A Return to Love: Reflections on the Principles of A Course in Miracles, Harper Collins, 1992. From Chapter 7, Section 3])
Visas postas vien tik tai, kaip atsisukti į blogio pusę, tapti primityviam, besigėrinčiam tik kūniško malonumo ieškojimu ir tenkinimu.
Tai jūsų kelias, kurį matomai pasirinkot. Prašom netempti paskui kitų.
Žmogus yra daug daugiau ir plačiau nei vien 5 juslės. Ir eina žymiai toliau nei jo sąmonė.
Žmogus ir taip kasdieną kuria vis naujus pasaulius. Pasirenka kiekvieną akimirką, kiekvienu sprendimu. Ir tai daro sujungiant sąmone su pasąmone kartu, materialųjį pasaulį kartu su dvasiniu.
Our deepest fear is not that we are inadequate. Our deepest fear is that we are powerful beyond measure. It is our light, not our darkness that most frightens us.
We ask ourselves, Who am I to be brilliant, gorgeous, talented, fabulous? Actually, who are you not to be?
You are a child of God. Your playing small does not serve the world.
Theres nothing enlightened about shrinking so that other people wont feel insecure around you. We are all meant to shine, as children do.
We were born to make manifest the glory of God that is within us. Its not just in some of us; its in everyone.
And as we let our own light shine, we unconsciously give other people permission to do the same.
As were liberated from our own fear, our presence automatically liberates others.
(A Return to Love: Reflections on the Principles of A Course in Miracles, Harper Collins, 1992. From Chapter 7, Section 3])
Visiškai teisingai, dvasingumas yra už linijinio proto matricos ribų.
Bet į dvasingumą yra kviečiami esantys būtent linijinio proto matricoje.
Juk dvasingą kviesti į dvasingumą arba mylinti kviesti į meilę nėra jokios prasmės nes jis jau čia ir tame gyvena.
O kaip gi su tais, kurie liko be dvasingumo ir meilės džiaugsmų linijinio proto matricoje?
Gaunasi, kad kviesti juos į dvasingumą ir meilę yra pasityčiojimas iš jų.
Tai tas pats, kad pakvietėte kitą žmogų pas save į svečius pietų, bet nesakote adreso kur gyvenate. Tai kaip jam ateiti?
Dvasingumas ir meilė tokiu atveju tampa spekuliacija.
Aš turiu dvasingumą, meilę ar madingus batus ateikite visi pasižiūrėti.
Argi ne taip pat elgiasi tarnaujantys linijiniam protui? Jie prisiperka madingų daiktų ir išstato save su jais kaip vertybę įvertinimui. Galima sau priskirti ir žmogiškas vertybes ir išstatyti save su jomis kaip vertybę įvertinimui. Taip elgiasi dažnai politikai sakydami aš sąžiningas, doras ir t.t. išrinkite mane. Galima sau priskirti ir čakras, meridianus ir išstatyti save kaip vertybę įvertinimui. O kas patikrins? Bet juk kalba eina apie save ir savęs neapgausi.
Taigi, linijinio proto matricoje dvasingumas tampa vertybe spekuliacijoms.
Kas liečia priimančius idėją, kad yra kažkoks kūrėjas iš šalies, kuris viską sukūrė, tai jis sukūrė ir jus pačius.
Turite kūną, regą, klausą, uoslę, skonį, kvėpavimą o proto, kurį turite dabar deja, neturėjote. Proto kokį turite dabar kūrėjas nesukūrė, o jis vystėsi. Vaikai gi neturi tokio proto kaip jūsų. Protas vystosi ir turi vystymosi stadijas. Taip pat ir savo ribą. O kai ta asmeninė riba prieinama, tuomet prasideda nepasitenkinimas gyvenimu ir kančios. Visos kančios tik nuo proto sako Rytų išmintis. Ir tas protas turi labai konkrečias savybes.
Jis viską suskirsto į du polius: neigiamas teigiamas ir atiduoda vienam iš jų pirmenybę, o neigiamą polį atmeta kai šlamštą, blogį. Bet juk niekur tai nedingsta, o kaupiasi tame pačiame prote. Štai iš kur atsiranda nedvasingi, blogi, klystantys, klaidinantys, aferistai, melagiai, prastos sąlygos ir t.t.
Visa tai sukuria jūsų pačių protas, linijinis, o ne kažkoks kūrėjas iš šalies.
Pavyzdžiui, yra sakoma: Buda visados čia, bet prie jo nelimpa pasaulio purvas.
Iš to galime daryti prielaidą, kad pas jį ne linijinis protas. Lygiai taip pat ir Jėzus Kristus, prie jo neprilipo pasaulio purvas. Taigi, kalba eina apie tokį protą, kuriame nėra blogų žmonių, prastų sąlygų, klaidinančių, klystančių, aferistų, ne dvasingų, niekšų ir t.t. Toks protas yra pas kiekvieną, bet tik potencijoje. Ar išaugs iš mažo grūdelio medis neaišku, bet šansą turi kiekvienas.
Kas liečia malonumą, tai pavyzdžiui meilės jausmas juk irgi yra malonumas. Arba mėgautis gražiu vaizdu, girdėti garsus, ragaujant jausti skonį, kvėpuojant jausti įkvėpimo malonumą, liečiant jausti lytėjimo malonumą, judant kūnu jausti nuo judėjimo malonumą, uostant gėles jausti aromato malonumą ir t.t.
Kaip matome, be juslių ne tik, kad uždarytos durys į šiuos malonumus, bet ir į tokius malonumus kaip kokybiškos sąmonės būsenos. Be juslių neįmanomas nei dvasingumas, nei meilė. Pamėginkite užsikimšti ausis, nosį, burną, akis ir gyventi!?
Kitas reikalas yra protas ir jo malonumai!
Kokie linijinio proto malonumi?
Deja linijinis protas gali padovanoti tik dvi emocijas: teigiamą ir neigiamą.
Sėkmingai pritraukėte į ką nusitaikė protas bus teigiama emocija, nepataikėte neigiama. Bet tai ką pritraukėte, reikia dar ir išsaugoti. O jeigu netekote, praradote, subyrėjo? Tuomet bus neigiama emocija.
Taip ir gyvena žmonės linijinio proto matricoje. Jie ieško malonumų įrodinėdami savo pranašumą, vaikydamiesi madingo, ypatingo, reikšmingo, kurdami įvairias teorijas savo prote, konsepcijas, planus, na vaikosi visko kas teigiama, kam jų protas atidavė pirmenybę. Ir niekaip negali suvokti iš kur atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu, juk norėjau kaip geriau, o iš kur gavosi blogiau...
Bet į dvasingumą yra kviečiami esantys būtent linijinio proto matricoje.
Juk dvasingą kviesti į dvasingumą arba mylinti kviesti į meilę nėra jokios prasmės nes jis jau čia ir tame gyvena.
O kaip gi su tais, kurie liko be dvasingumo ir meilės džiaugsmų linijinio proto matricoje?
Gaunasi, kad kviesti juos į dvasingumą ir meilę yra pasityčiojimas iš jų.
Tai tas pats, kad pakvietėte kitą žmogų pas save į svečius pietų, bet nesakote adreso kur gyvenate. Tai kaip jam ateiti?
Dvasingumas ir meilė tokiu atveju tampa spekuliacija.
Aš turiu dvasingumą, meilę ar madingus batus ateikite visi pasižiūrėti.
Argi ne taip pat elgiasi tarnaujantys linijiniam protui? Jie prisiperka madingų daiktų ir išstato save su jais kaip vertybę įvertinimui. Galima sau priskirti ir žmogiškas vertybes ir išstatyti save su jomis kaip vertybę įvertinimui. Taip elgiasi dažnai politikai sakydami aš sąžiningas, doras ir t.t. išrinkite mane. Galima sau priskirti ir čakras, meridianus ir išstatyti save kaip vertybę įvertinimui. O kas patikrins? Bet juk kalba eina apie save ir savęs neapgausi.
Taigi, linijinio proto matricoje dvasingumas tampa vertybe spekuliacijoms.
Kas liečia priimančius idėją, kad yra kažkoks kūrėjas iš šalies, kuris viską sukūrė, tai jis sukūrė ir jus pačius.
Turite kūną, regą, klausą, uoslę, skonį, kvėpavimą o proto, kurį turite dabar deja, neturėjote. Proto kokį turite dabar kūrėjas nesukūrė, o jis vystėsi. Vaikai gi neturi tokio proto kaip jūsų. Protas vystosi ir turi vystymosi stadijas. Taip pat ir savo ribą. O kai ta asmeninė riba prieinama, tuomet prasideda nepasitenkinimas gyvenimu ir kančios. Visos kančios tik nuo proto sako Rytų išmintis. Ir tas protas turi labai konkrečias savybes.
Jis viską suskirsto į du polius: neigiamas teigiamas ir atiduoda vienam iš jų pirmenybę, o neigiamą polį atmeta kai šlamštą, blogį. Bet juk niekur tai nedingsta, o kaupiasi tame pačiame prote. Štai iš kur atsiranda nedvasingi, blogi, klystantys, klaidinantys, aferistai, melagiai, prastos sąlygos ir t.t.
Visa tai sukuria jūsų pačių protas, linijinis, o ne kažkoks kūrėjas iš šalies.
Pavyzdžiui, yra sakoma: Buda visados čia, bet prie jo nelimpa pasaulio purvas.
Iš to galime daryti prielaidą, kad pas jį ne linijinis protas. Lygiai taip pat ir Jėzus Kristus, prie jo neprilipo pasaulio purvas. Taigi, kalba eina apie tokį protą, kuriame nėra blogų žmonių, prastų sąlygų, klaidinančių, klystančių, aferistų, ne dvasingų, niekšų ir t.t. Toks protas yra pas kiekvieną, bet tik potencijoje. Ar išaugs iš mažo grūdelio medis neaišku, bet šansą turi kiekvienas.
Kas liečia malonumą, tai pavyzdžiui meilės jausmas juk irgi yra malonumas. Arba mėgautis gražiu vaizdu, girdėti garsus, ragaujant jausti skonį, kvėpuojant jausti įkvėpimo malonumą, liečiant jausti lytėjimo malonumą, judant kūnu jausti nuo judėjimo malonumą, uostant gėles jausti aromato malonumą ir t.t.
Kaip matome, be juslių ne tik, kad uždarytos durys į šiuos malonumus, bet ir į tokius malonumus kaip kokybiškos sąmonės būsenos. Be juslių neįmanomas nei dvasingumas, nei meilė. Pamėginkite užsikimšti ausis, nosį, burną, akis ir gyventi!?
Kitas reikalas yra protas ir jo malonumai!
Kokie linijinio proto malonumi?
Deja linijinis protas gali padovanoti tik dvi emocijas: teigiamą ir neigiamą.
Sėkmingai pritraukėte į ką nusitaikė protas bus teigiama emocija, nepataikėte neigiama. Bet tai ką pritraukėte, reikia dar ir išsaugoti. O jeigu netekote, praradote, subyrėjo? Tuomet bus neigiama emocija.
Taip ir gyvena žmonės linijinio proto matricoje. Jie ieško malonumų įrodinėdami savo pranašumą, vaikydamiesi madingo, ypatingo, reikšmingo, kurdami įvairias teorijas savo prote, konsepcijas, planus, na vaikosi visko kas teigiama, kam jų protas atidavė pirmenybę. Ir niekaip negali suvokti iš kur atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu, juk norėjau kaip geriau, o iš kur gavosi blogiau...
Apie dziaugsma dabarties momente jau tiEK prirasyta, kokia prasme tai kartoti.
Skaitant vandens postus ima skaudeti galva. Paprasti dalykai suraizgioti supainioti
ne, pilstymas vandens i kiaura...
Kam reikia tas zino ir girdi, kam ne, tikrai tokiu kilometriniu postu neskaitys.
Visiems grazios dienos
Skaitant vandens postus ima skaudeti galva. Paprasti dalykai suraizgioti supainioti
ne, pilstymas vandens i kiaura... Kam reikia tas zino ir girdi, kam ne, tikrai tokiu kilometriniu postu neskaitys.
Visiems grazios dienos
Atkreipkite dėmesį į tai, kad vis daugiau atsiranda žmonių, kurie sako, kad per TV nėra ką žiūrėti, vienas per tą patį ir jiems pradeda skaudėti galvą ar net norisi vemti.
Iš kur šitie žmonės?
Jie ir yra būtent iš ten apie ką aš rašau, linijinio proto priėjusio ribą matricos.
Jie ir yra simptomas to, kad sena ir įprasta jau priėjo ribą, bet naujo dar nėra.
Jie kenčia nuo to paties, užstrigimo priėjusiame ribą savo proto.
Žiūrėdami TV ar bendraudami kompiuteriu jus susitinkate su savo paties proto savybėmis ir skaudėti galvą ar vimdyti jus gali tik nuo savo paties proto.
Nieko svetimo iš šalies nėra.
Ir jeigu jus sakote, kad TV ar monitoriaus ekrane vien tik pilstymas iš tuščio į kiaurą, tai informuojate apie tai, kad pas jus nieko naujo, o tik tas pats protas nuo kurio jau skauda galvą.
Ir jeigu jus sakote, kad niekas tų kilometrinių postų ar įkyrėjusių laidų iki galvos skausmo nežiūrės, tai informuojate apie tai, kad jus jas žiūrite ir negalite paprasčiausiai išjungti TV ar kompiuterio nors jums jau bloga.
Štai apie tai ir informuoju, kad išjungti TV ar kompiuterį, tai reiškia išjungti savo protą nuo kurio jau skaudą galvą.
Bet kyla klausimas kaip? Kaip sakoma velnias prigavo taip, kad nebepaleidžia.
Linijinio proto matricoje darosi vis anksčiau, vyksta spaudimas, suveržimas, o visišką ribą aš aprašiau šios temos pirmame poste.
Pavyzdžiui, Mirabella gerai pastebėjo, kad pie dziaugsmą dabarties momente jau tiek prirašyta, kokia prasme tai kartoti. Tame ir reikalas, kad daug prirašyta, bet rezultato nėra, tuomet tai ir pradeda atsibosti ir žmogus instinktyviai ima tai neigti. Neigti tai, kad jis skaitė, skaitė ir negavo nieko naujo. Tai ir yra, kad linijiniam protui visi šie dalykai nepriklauso ir su juo paimti jų nėra kaip. Vyksta tik spekuliacija ir ribinės būsenos linijinio proto matricoje gylėjimas.
Iš kur šitie žmonės?
Jie ir yra būtent iš ten apie ką aš rašau, linijinio proto priėjusio ribą matricos.
Jie ir yra simptomas to, kad sena ir įprasta jau priėjo ribą, bet naujo dar nėra.
Jie kenčia nuo to paties, užstrigimo priėjusiame ribą savo proto.
Žiūrėdami TV ar bendraudami kompiuteriu jus susitinkate su savo paties proto savybėmis ir skaudėti galvą ar vimdyti jus gali tik nuo savo paties proto.
Nieko svetimo iš šalies nėra.
Ir jeigu jus sakote, kad TV ar monitoriaus ekrane vien tik pilstymas iš tuščio į kiaurą, tai informuojate apie tai, kad pas jus nieko naujo, o tik tas pats protas nuo kurio jau skauda galvą.
Ir jeigu jus sakote, kad niekas tų kilometrinių postų ar įkyrėjusių laidų iki galvos skausmo nežiūrės, tai informuojate apie tai, kad jus jas žiūrite ir negalite paprasčiausiai išjungti TV ar kompiuterio nors jums jau bloga.
Štai apie tai ir informuoju, kad išjungti TV ar kompiuterį, tai reiškia išjungti savo protą nuo kurio jau skaudą galvą.
Bet kyla klausimas kaip? Kaip sakoma velnias prigavo taip, kad nebepaleidžia.
Linijinio proto matricoje darosi vis anksčiau, vyksta spaudimas, suveržimas, o visišką ribą aš aprašiau šios temos pirmame poste.
Pavyzdžiui, Mirabella gerai pastebėjo, kad pie dziaugsmą dabarties momente jau tiek prirašyta, kokia prasme tai kartoti. Tame ir reikalas, kad daug prirašyta, bet rezultato nėra, tuomet tai ir pradeda atsibosti ir žmogus instinktyviai ima tai neigti. Neigti tai, kad jis skaitė, skaitė ir negavo nieko naujo. Tai ir yra, kad linijiniam protui visi šie dalykai nepriklauso ir su juo paimti jų nėra kaip. Vyksta tik spekuliacija ir ribinės būsenos linijinio proto matricoje gylėjimas.
Manau, kalbam apie beveik tą patį, tik renkam skirtingus žodžius, kurie yra įtakoti skirtingo patyrimo. Kaip kad toj istorijoj apie akluosius, kurie laiko dramblį už skirtingų vietų ir bando jį apibūdinti.
Neneigiu žmogaus juslių. Tik sakau, kad jis yra žymiai daugiau nei jos.
Linijinis protas ( aš vadinu ego) yra nei geras nei blogas. Jis tiesiog yra. Ir be to yra to pačio žmogaus dalis. Tiek neigti jį, tiek susitapatinti su juo - tai tik riboti save. Taip, yra tokių, kurie susitapatina su juo, ir galvoja, kad aš = mano protas. Yra tokių, kurie renka gyvenime "žaislus" ir jų vertę tapatina su savąją. Yra ir tokių, kurie atmeta šį pasaulį, kaip nereikšmingą, nereikalingą ir panyra vien tik į "dvasinius" dalykus. Ir tiek vienokia, tiek kitokia patirti yra reikalinga. Kad turėtum suvokimą o ne vien žinias. Ir turėdamas suvokimą gali toliau rinktis, ką su juo daryti: važiuoti tuo pačiu keliu kaip iki šiol, sukti į priešingą ar ieškoti pusiausvyros ar rinktis dar ką nors. Esmė yra tame, kad visada turi pasirinkimą, kuriuo keliu nori eiti.
Esu iš tų, kuri tiki į išorinį kūrėją. Kiekvienas jį vadinam kitaip. Man tai Kūrėjas/Meilė/Dvasia. Jis yra kartu su viskuo, kas yra gyva šioje realybėje. Man jis neturi vardo. Ar formos.
Ir taip, jis sukūrė mus. Įskaitant ir protą/ego. Taip, aš tikiu, kad ir vaikas gimsta su juo.Taip, jis yra kitoks nei tarkim 20-mečio ar 70-mečio. Be taip pat kitoks yra ir kūnas. Tiek protas, tiek kūnas, tiek jutimai vystosi. Priklausomai nuo patirties (imant bendrąja prasme) po kažkiek metų, mėnesių, žodžiu po kažkurio laiko tarpo žmogus būna jau kitoks. Tobulėjimui ribų absoliučiai nėra. Tik tas, kurias pats žmogus sau nustato. Sąmoningai ar pasąmoningai.
Jei atvirai, nesupratau, ar jūs savo pasisakymu tik teigiat apie protą ir jo "ribotumą" ar vis dėl to jam yra klijuojama neigiama etiketė...
Neneigiu žmogaus juslių. Tik sakau, kad jis yra žymiai daugiau nei jos.
Linijinis protas ( aš vadinu ego) yra nei geras nei blogas. Jis tiesiog yra. Ir be to yra to pačio žmogaus dalis. Tiek neigti jį, tiek susitapatinti su juo - tai tik riboti save. Taip, yra tokių, kurie susitapatina su juo, ir galvoja, kad aš = mano protas. Yra tokių, kurie renka gyvenime "žaislus" ir jų vertę tapatina su savąją. Yra ir tokių, kurie atmeta šį pasaulį, kaip nereikšmingą, nereikalingą ir panyra vien tik į "dvasinius" dalykus. Ir tiek vienokia, tiek kitokia patirti yra reikalinga. Kad turėtum suvokimą o ne vien žinias. Ir turėdamas suvokimą gali toliau rinktis, ką su juo daryti: važiuoti tuo pačiu keliu kaip iki šiol, sukti į priešingą ar ieškoti pusiausvyros ar rinktis dar ką nors. Esmė yra tame, kad visada turi pasirinkimą, kuriuo keliu nori eiti.
Esu iš tų, kuri tiki į išorinį kūrėją. Kiekvienas jį vadinam kitaip. Man tai Kūrėjas/Meilė/Dvasia. Jis yra kartu su viskuo, kas yra gyva šioje realybėje. Man jis neturi vardo. Ar formos.
Ir taip, jis sukūrė mus. Įskaitant ir protą/ego. Taip, aš tikiu, kad ir vaikas gimsta su juo.Taip, jis yra kitoks nei tarkim 20-mečio ar 70-mečio. Be taip pat kitoks yra ir kūnas. Tiek protas, tiek kūnas, tiek jutimai vystosi. Priklausomai nuo patirties (imant bendrąja prasme) po kažkiek metų, mėnesių, žodžiu po kažkurio laiko tarpo žmogus būna jau kitoks. Tobulėjimui ribų absoliučiai nėra. Tik tas, kurias pats žmogus sau nustato. Sąmoningai ar pasąmoningai.
Jei atvirai, nesupratau, ar jūs savo pasisakymu tik teigiat apie protą ir jo "ribotumą" ar vis dėl to jam yra klijuojama neigiama etiketė...
Ievosius,
Deja, kalbame mes ne apie tą patį, kitas reikalas, kad jus bandote suprasti mane pagal savo protą. Kalbame ne apie tą patį jau vien dėl to, kad kažkoks kūrėjas iš šalies yra tik linijiniame prote. Ten jis yra. Bet juk linijinis protas ne vienintelis.
Todėl žvelgiant iš alternatyvaus proto ar iš atskaitos taško "viskas yra mano sąmonė", tai jokio kūrėjo ir jokio gatavo sukurto pasaulio, žmogaus, jūsų pačių nėra. Jus patys ir esate kūrėjas. Ką sukūrėte tą ir turite. Ir jei esate nepatenkinti tuo ką sukūrėte, kurkite naują. Kaip matome tai visiškai skirtingi atskaitos taškai iš kurių išplaukia ir skirtingi gyvenimo stiliai.
Kas liečia linijinį protą, tai dar kartą galiu pakartoti, kad iki ribos jis yra progresas, bet deja jis turi ribą. Todėl priėjus ribą jis tampa nepasitenkinimo ir kančių priežastimi. Neigdami jį nuo jo nepabėgsite, o tik sustiprinsite savo ribinę būseną.
Tie, kurie dar nepriėjo ribos arba neieško nieko naujo ši tema nereikalinga. Yra kitų linijinio proto temų. Kiekvienam savo kaip sakoma.
Deja, kalbame mes ne apie tą patį, kitas reikalas, kad jus bandote suprasti mane pagal savo protą. Kalbame ne apie tą patį jau vien dėl to, kad kažkoks kūrėjas iš šalies yra tik linijiniame prote. Ten jis yra. Bet juk linijinis protas ne vienintelis.
Todėl žvelgiant iš alternatyvaus proto ar iš atskaitos taško "viskas yra mano sąmonė", tai jokio kūrėjo ir jokio gatavo sukurto pasaulio, žmogaus, jūsų pačių nėra. Jus patys ir esate kūrėjas. Ką sukūrėte tą ir turite. Ir jei esate nepatenkinti tuo ką sukūrėte, kurkite naują. Kaip matome tai visiškai skirtingi atskaitos taškai iš kurių išplaukia ir skirtingi gyvenimo stiliai.
Kas liečia linijinį protą, tai dar kartą galiu pakartoti, kad iki ribos jis yra progresas, bet deja jis turi ribą. Todėl priėjus ribą jis tampa nepasitenkinimo ir kančių priežastimi. Neigdami jį nuo jo nepabėgsite, o tik sustiprinsite savo ribinę būseną.
Tie, kurie dar nepriėjo ribos arba neieško nieko naujo ši tema nereikalinga. Yra kitų linijinio proto temų. Kiekvienam savo kaip sakoma.
