Laba diena,
radau šią temą ir tiesiog negalėjau neparašyt. Galbūt čia rasiu patarimų...
O mano situacija tokia: su vaikinu esame kartu apie metus laiko. Kol dar kartu negyvenome už viską +/- mokėjome per puse. Kaip jis pats man yra sakęs, tai jam pirmą kartą taip pasitaikė, kad mergina susimoka už save

Tai mane stebino, nes pati esu dirbanti, tad kodėl jis turi už mane mokėti. Mus abu kaip ir tenkino tai.
Kai kartu apsigyvenom, abiejų pinigai tapo bendri. Nutarėme taupytis, nes norime įsigyti savo būstą, o tam reikia pradinio įnašo. Kaip ir viskas būtų gerai, bet taupau tik aš varžydama savo poreikius. Man labai skaudu, kad jis to nesupranta. Na tarkim elementarus pvz.: jis žino, kad savaitei maistui yra skirta tam tikra suma pinigų, bet jis to nepaiso: paima alaus, cigarečių, sausainių ar dar geriau vytintu mėsyčių ir kaip mažas vaikas "ar galiu?". Na ką aš galiu pasakyt "na imk.." Ir taip praktiškai visada. Ėjome į turgų, tai pasakiau, kad ant mėsų išleisime ne daugiau 50 lt, tai išleidome 100 lt. Kita situacija: pasiėmėm po 50 lt smulkiom išlaidom, tai aš savo 20 lt smulkiom išlaidom išleidau jo picai, nes jis labai norėjo, o už likusius dapirkau namo tai pieno, tai batono...
Šian, kai jis vėl ėmė vardint savo norus savaitgaliui, aš pratrūkau ir pasakiau, kad nuo kito mėnesio kiekvienas savo pinigus turėsime sau ir kad už maistą ir butą mesimės per puse, o visa kita: taupysimės ir smulkiom išlaidom turėsime kiekvienas sau. jis tedavė man 1000 lt, o poreikiai pas jį tai ogogo... Aš suprantu, kad jis kolkas šiek tiek mažiau (na gal kokiais 200-300lt) uždirba nei aš, bet tai nereiškia, kad turiu save varžyti tik AŠ, juk taupom abu. Gal ir negražiai pasielgiau, bet nebeištvėriau: aš save varžau, o jis ne... Vat ir nežinau, ar gerai pasielgiau ir kaip iš tiesų reikėtų elgtis su tais finansais gyvenant kartu... Nenoriu aš pyktis dėl tų pinigų, bet skaudu, kai aš taupau, o jis ne (na bent man taip atrodo).