
man buvo panasiai nors ne taip stipriai kai su MB dar susitikinedavom..irgi negaledavom paleist viens kito, o kai gyvent kartu pradejom ir reikdavo issiskirt tai dar blogiau... nezinau ar paguosiu, bet mano reakcijos nepasikeite per ta laika, gal tik ismokau kiek tvarkytis su jomis...

Bet tureciau pora pasiulymu. Stenkites negalvoti apie tai. Man tai labai padeda..net i ta puse negalvot, jokiu prisiminimu susijusiu su draugu, jokiu 'kaip man liudna' ir pan. geriau galvokit nors ir apie smulkmenas, pvz ka cia apsirenkt rytoj, arba koki hobi sugalvokit, knyga pradekit skaityt. Zinau, kad sunku, bet su laiku tai darosi lengviau.
Dar kazkada cia forume skaiciau, kad daznai padeda gyventi po zingsneli. Ta prasme negalvoti apie tai kaip reiks parvaziuot namo, but vienisai ir pan, bet tiesiog sutelkti demesi i mazus laiko tarpus. pvz dabar skrendat namo, tai ir galvokit tik apie skrydi, po to kaip parsirast iki namu, po to kaip issikraut daiktus ir t.t.
O jusu draugas negali pakeist darbo? ir kaip manot kas bus po to kai jus mokslus baigsit? nes jeigu sakot kad jis vazineja del darbo, tai kaip suprantu nebuna vienoj vietoj. tai ar pasikeistu kas nors po to kai jus baigtumet mokslus?
Uzjauciu siaip, isivaizduoju kaip sunku..bet laikykites
